This Master Thesis reveals how illegally residing TCN family members of static European Union citizens might get residence rights by relying on EU law; it also distinguishes the existing problems related to residence rights of illegally residing TCNs and proposes theoretical and practical solutions. The first part of the Master Thesis reveals how the EU may protect family rights despite the fact that it has no competence in human rights’ area and discloses what family mebers are being protected in the EU. The second part proves that illegally residing TCNs have possibilities to get residence rights in the EU on the grounds of the protection of their family life by relying on Article 7 of the Charter, the norms of Return directive and the citizenship status of family members – EU citizens. The third part discloses that the case-law of the EUCJ does not ensure for illegally residing TCNs adequate protection of their family life because the practise of the EUCJ in illegally residing TCNs’ cases is too heterogeneous and the Court applies insufficient criteria. Therefore seeking to find out what additional criteria could be applied in illegally residing TCNs’ cases an expert survey has been conducted and a set of criteria, which could be applied in all illegally residing TCNs’ cases related to residence rights, has been suggested. / Magistro baigiamajame darbe išanalizuota, kaip Europos Sąjungos piliečių, nesinaudojančių judėjimo laisve, šeimos nariai – nelegaliai gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai – gali gauti teisę gyventi šalyje, remdamiesi Europos Sąjungos teise; darbe išryškintos pagrindinės problemos, susijusios su nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisėmis gyventi šalyje bei pasiūlyti teoriniai bei praktiniai problemų sprendimai. Pirmoje darbo dalyje išaiškinta, kaip Europos Sąjunga gali ginti šeimos teises, nepaisant to, kad ES neturi kompetencijos žmogaus teisių srityje bei atskleista, kokie šeimos nariai yra saugomi Europos Sąjungoje. Antroje dalyje įrodyta, kad, siekant apsaugoti šeimos gyvenimą, nelegaliai gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai turi galimybių gauti teisę gyventi šalyje, remdamiesi 7 Chartijos straipsniu, Grąžinimo direktyvos nuostatomis ir Europos Sąjungos piliečių pilietybės statusu. Trečioje dalyje atskleista, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika neužtikrina nelegaliai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams tinkamos jų šeimos gyvenimo apsaugos, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių bylose yra nevienalytė ir Teismas taiko nepakankamai kriterijų. Todėl, siekant išsiaiškinti, kokie papildomi kriterijai galėtų būti taikomi nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių bylose, buvo atlikta ekspertų apklausa ir, atsižvelgiant į gautus rezultatus, buvo pasiūlyta kriterijų visuma, kuri galėtų būti taikoma... [toliau žr. visą tekstą]