In this thesis, I explore the issue of epistemic responsibility. I start by examining an argument against the use of critical thinking made by Michael Huemer. Huemer argues that critical thinking is not epistemically responsible, because it is not as truth conducive as credulity. Huemer instead argues that credulity should be the default approach taken by non-experts. After dissecting this argument, I go on to examine one of the critics to Huemer’s argument: David Kary. Kary argues that critical thinking and credulity are not mutually exclusive and can therefore be combined in an epistemically responsible way. Kary further argues that one must consider the social components of epistemic responsibility, and that when one does so, it is evident that truth conduciveness is not the only component of epistemic responsibility. I extend Huemer and Kary’s discussion by arguing that epistemic responsibility is even more complex. Epistemic superiority, equality and inferiority are fluid positions that change depending on context, and this must be considered when evaluating epistemic responsibility. The consequence of this approach is that a combination of critical thinking and credulity is the most responsible alternative. I end by arguing for the intellectual virtues and benefits of embracing this argument.

Disertacija skirta geriausio paaiškinimo išvedimo (GPI) analizei. Pirma, tyrimas eksplikuoja, kas yra GPI, ką žymi sąvoka aiškinamoji galia. Antra, tyrimas įvertina GPI pretenzijų į tiesą apginamumą – ar teisinga yra hipotezė, jeigu ji yra geriausias tam tikro reiškinio paaiškinimas. GPI skleidžiamas kaip materialaus samprotavimo forma, kuri priskiria teisingumą toms hipotezėms, kurios tarp savo varžovių pasižymi aukščiausiu aiškinamųjų veiksnių laipsniu: mažiausiai prieštarauja pripažintam žinojimui, unifikuoja svarbiausius reiškinius, yra giliausias paaiškinimas ir yra paprasčiausias paaiškinimas. Kritikuojamas tikimybinis požiūris į GPI. Išskiriami ir aprašomi keturi literatūroje randami GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai: patikimumo-koherentinis, evoliucinis, tikimybinis bei empirinis-istorinis. Teigiama, kad nors GPI padeda įvertinti paaiškinimų tikimybių pasiskirstymą ir yra plačiai paplitusi praktika, dėl prastos atrankos argumento, galimo aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumo, pesimistinės indukcijos argumento ir argumento „atsarga gėdos nedaro“ žinomi GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai nėra pakankami – GPI išvadų teisingumas yra atsitiktinis. / The dissertation analyses inference to the best explanation (IBE). Firstly, the thesis explicates the concept of IBE, it analyzes what does the concept of explanatory power stands for. Secondly, the thesis evaluates the tenability of the truth aspirations of IBE, it analyzes to what extent a hypothesis can be claimed to be true, given that it is the best explanation for some phenomenon of interest. IBE is explicated as a form of material inference that ascribes truth to the hypothesis that has the highest degree of explanatory virtues among its competitors: is the most consistent with approved background knowledge, unifies the most the relevant phenomena, is the deepest explanation and is the most simple explanation. Probabilistic approaches to IBE are criticized. Four basic ways of justification of the truth-conduciveness of IBE that can be discerned in the literature are described: reliabilist-coherentist, evolutionary, probabilistic and empirical-historical. The thesis concludes that while IBE could facilitate the determination of probability distributions and is a wide psychological practice, due to the bad lot argument, possible incommensurability of explanatory virtues, pessimistic induction and better safe than sorry beliefs all the four ways of justification of IBE in terms of truth-conduciveness cannot be taken for granted which leaves IBE only accidentally valid.

The dissertation analyses inference to the best explanation (IBE). Firstly, the thesis explicates the concept of IBE, it analyzes what does the concept of explanatory power stands for. Secondly, the thesis evaluates the tenability of the truth aspirations of IBE, it analyzes to what extent a hypothesis can be claimed to be true, given that it is the best explanation for some phenomenon of interest. IBE is explicated as a form of material inference that ascribes truth to the hypothesis that has the highest degree of explanatory virtues among its competitors: is the most consistent with approved background knowledge, unifies the most the relevant phenomena, is the deepest explanation and is the most simple explanation. Probabilistic approaches to IBE are criticized. Four basic ways of justification of the truth-conduciveness of IBE that can be discerned in the literature are described: reliabilist-coherentist, evolutionary, probabilistic and empirical-historical. The thesis concludes that while IBE could facilitate the determination of probability distributions and is a wide psychological practice, due to the bad lot argument, possible incommensurability of explanatory virtues, pessimistic induction and better safe than sorry beliefs all the four ways of justification of IBE in terms of truth-conduciveness cannot be taken for granted which leaves IBE only accidentally valid. / Disertacija skirta geriausio paaiškinimo išvedimo (GPI) analizei. Pirma, tyrimas eksplikuoja, kas yra GPI, ką žymi sąvoka aiškinamoji galia. Antra, tyrimas įvertina GPI pretenzijų į tiesą apginamumą – ar teisinga yra hipotezė, jeigu ji yra geriausias tam tikro reiškinio paaiškinimas. GPI skleidžiamas kaip materialaus samprotavimo forma, kuri priskiria teisingumą toms hipotezėms, kurios tarp savo varžovių pasižymi aukščiausiu aiškinamųjų veiksnių laipsniu: mažiausiai prieštarauja pripažintam žinojimui, unifikuoja svarbiausius reiškinius, yra giliausias paaiškinimas ir yra paprasčiausias paaiškinimas. Kritikuojamas tikimybinis požiūris į GPI. Išskiriami ir aprašomi keturi literatūroje randami GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai: patikimumo-koherentinis, evoliucinis, tikimybinis bei empirinis-istorinis. Teigiama, kad nors GPI padeda įvertinti paaiškinimų tikimybių pasiskirstymą ir yra plačiai paplitusi praktika, dėl prastos atrankos argumento, galimo aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumo, pesimistinės indukcijos argumento ir argumento „atsarga gėdos nedaro“ žinomi GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai nėra pakankami – GPI išvadų teisingumas yra atsitiktinis.