Disertacijos tyrimo objektas – europinė epistolografijos tradicija ir jos perėmimo formos LDK XIV–XVI a., išryškinant žanrinius ir tipologinius aspektus, raidos tendencijas. Šiame darbe analizuojama, kaip susikuria ir kaip kinta europinė laiškų rašymo tradicija, teorinio vadovėlio struktūra, turinys, laiško samprata ir modelis; kokie egzistavo panašumai ir skirtumai tarp Viduramžių ir Renesanso laiškų rašymo vadovėlių; kokias vertybes jie formavo; kokią reikšmę turėjo bendroje švietimo sistemoje, kultūros formavimęsi. Tiriama, kada ir kokiu būdu europinė lotyniškosios epistolografijos tradicija perimama LDK, kaip ji funkcionavo lotyniškoje LDK epistolikoje, mokymo programose, kultūriniame gyvenime. Disertacijoje analizuojama, kaip keičiasi LDK epistolikos įvairovė XIV–XVI a., kaip laiškas, Viduramžiais atlikęs gana formalizuotas dalykinio ir asmeninio bendravimo funkcijas, Renesanso epochoje virsta saviraiškos forma, literatūriniu kūriniu. Pagrindiniai atlikto tyrimo šaltiniai – Viduramžių laiškų rašymo vadovėliai (artes dictandi) ir renesansiniai epistolografijos teoriniai veikalai (modi epistolandi). Dvi skirtingas epistolografijos tradicijas šiame darbe iliustruoja Ldk Vytauto (1350–1430) laiškai, kaip Viduramžių kanceliarinės korespondencijos pavyzdys, ir Saliamono Risinskio (? –1625) laiškų rinkinys, kaip humanistinė Renesanso laiškų išraiška. Konstatuojama, kad LDK XIV–XVI a. nebuvo sukurta originalių teorinių laiškų rašymo veikalų, bet buvo remiamasi europiniu... [toliau žr. visą tekstą] / Subject of the dissertation research is European epistolographic tradition and forms of its acceptance in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, by emphasizing the aspects of genre and typology, as well as trends of its development. The present paper analyzes the birth and development of the European epistle writing tradition, structure and contents of the epistolographic theory textbook, concept and model of an epistle; similarities and differences of epistle writing textbooks in the Middle Ages and Renaissance, the values influenced by such textbooks and their significance for common education system and culture formation. The dissertation makes a research on the time periods and ways, how the epistolographic tradition reached the Grand Duchy of Lithuania, how it was adopted and functioned in epistle writing of the country, school curricula and cultural life in general. Based on specific examples, the dissertation discloses the changes in variety of epistle writing in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, stressing out how an epistle, as a former and fairly formal form of business and personal communication in the Middle Ages, is turned into means of self-expression and piece of literature during the period of Renaissance. Key sources of the research performed are the epistle writing textbooks (artes dictandi) published in the 11th – 14th centuries and epistolographic theory works (modi epistolandi), extant from the 15th... [to full text]

Subject of the dissertation research is European epistolographic tradition and forms of its acceptance in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, by emphasizing the aspects of genre and typology, as well as trends of its development. The present paper analyzes the birth and development of the European epistle writing tradition, structure and contents of the epistolographic theory textbook, concept and model of an epistle; similarities and differences of epistle writing textbooks in the Middle Ages and Renaissance, the values influenced by such textbooks and their significance for common education system and culture formation. The dissertation makes a research on the time periods and ways, how the epistolographic tradition reached the Grand Duchy of Lithuania, how it was adopted and functioned in epistle writing of the country, school curricula and cultural life in general. Based on specific examples, the dissertation discloses the changes in variety of epistle writing in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, stressing out how an epistle, as a former and fairly formal form of business and personal communication in the Middle Ages, is turned into means of self-expression and piece of literature during the period of Renaissance. Key sources of the research performed are the epistle writing textbooks (artes dictandi) published in the 11th – 14th centuries and epistolographic theory works (modi epistolandi), extant from the 15th... [to full text] / Disertacijos tyrimo objektas – europinė epistolografijos tradicija ir jos perėmimo formos LDK XIV–XVI a., išryškinant žanrinius ir tipologinius aspektus, raidos tendencijas. Šiame darbe analizuojama, kaip susikuria ir kaip kinta europinė laiškų rašymo tradicija, teorinio vadovėlio struktūra, turinys, laiško samprata ir modelis; kokie egzistavo panašumai ir skirtumai tarp Viduramžių ir Renesanso laiškų rašymo vadovėlių; kokias vertybes jie formavo; kokią reikšmę turėjo bendroje švietimo sistemoje, kultūros formavimęsi. Tiriama, kada ir kokiu būdu europinė lotyniškosios epistolografijos tradicija perimama LDK, kaip ji funkcionavo lotyniškoje LDK epistolikoje, mokymo programose, kultūriniame gyvenime. Disertacijoje analizuojama, kaip keičiasi LDK epistolikos įvairovė XIV–XVI a., kaip laiškas, Viduramžiais atlikęs gana formalizuotas dalykinio ir asmeninio bendravimo funkcijas, Renesanso epochoje virsta saviraiškos forma, literatūriniu kūriniu. Pagrindiniai atlikto tyrimo šaltiniai – Viduramžių laiškų rašymo vadovėliai (artes dictandi) ir renesansiniai epistolografijos teoriniai veikalai (modi epistolandi). Dvi skirtingas epistolografijos tradicijas šiame darbe iliustruoja Ldk Vytauto (1350–1430) laiškai, kaip Viduramžių kanceliarinės korespondencijos pavyzdys, ir Saliamono Risinskio (? –1625) laiškų rinkinys, kaip humanistinė Renesanso laiškų išraiška. Konstatuojama, kad LDK XIV–XVI a. nebuvo sukurta originalių teorinių laiškų rašymo veikalų, bet buvo remiamasi europiniu... [toliau žr. visą tekstą]

Darbe tiriamos "naujojo teisinio pliuralizmo" ("naujųjų Viduramžių") suvokimo problemos. Jį sudaro du susiję skyriai. Pirmajame autorius aptaria minėto fenomeno sampratą, raidą ir išskiriančius bruožus. Tai deskriptyvaus pobūdžio analizė, kurioje remiamasi antropologinėmis prielaidomis, sociologinėmis įžvalgomis (ypač N.Luhmann'o sistemų teorija, J.Habermas'o diskurso teorija), taip pat istorinio, teisinio, sociologinio pobūdžio faktais. Ši darbo dalis baigiama keliomis tolesniam tyrimui reikšmingomis išvadomis. Svarbiausia iš jų: "naujojo teisinio pliuralizmo" fenomenas skiriasi nuo savo pirmtakų eile bruožų; inter alia - jam spontaniškumas būdingas kur kas mažiau (F.A. von Hayek'o naudojama šio termino prasme) nei jo pirmtakui vėlyvaisiais Viduramžiais. "Naujojo teisinio pliuralizmo" išskirtiniai bruožai yra buvo didele dalimi nulemti "gyvenamojo pasaulio racionalizacijos", prasidėjusios XVIII amžiuje. Antrajai darbo daliai būdingas preskriptyvumas. Čia tiriamos teisinės argumentacijos problemos, kylančios "naujojo teisinio pliuralizmo" fenomeno akivaizdoje Lietuvoje. Itin daug dėmesio skiriama įstatymų leidėjo požiūrio, taip pat teisės taikymo teismuose tyrimui. Remdamasis pirmosios tyrimo dalies išvadomis, darbo autorius argumentuoja, kad tiek ankstesni, tiek šiandien vyraujantis įstatymų leidėjo ir teismų požiūris į "naujojo teisinio pliuralizmo" fenomeną yra ydingas. Pasiūlomas alternatyvus šio fenomeno naudojimo teisinėje argumentacijoje būdas. Jis grindžiamas... [toliau žr. visą tekstą] / The paper discusses conceptual and legal practice-related problems that stem from the so-called phenomenon of “modern legal pluralism” (or „new legal pluralism“, „the New Middle Ages“). The paper is comprised of two interrelated chapters. In the first chapter, the author discusses the notion, evolution and distinguishing features of the above mentioned phenomenon. It is a descriptive analysis that relies on anthropological premises, sociological insights (especially N.Luhmann‘s systems theory, J.Habermas‘s discourse theory) as well as historical, legal and sociological data. This part of research leads to several conclusions. The main of them: „modern legal pluralism“ is a unique phenomenon, rather different from any of it‘s forerunners. Inter alia – it is way less spontanic (in F.A. von Hayek‘s terms) than it‘s prototype from the late Middle Ages. „New legal pluralism‘s“ specific features are highly influenced by „rationalisation of the lifeworld“ that has started in the XVIIIth century. The second part of the research is prescriptive. Here the paper continues by discussing problems of legal argumentation related to the “new legal pluralism“. Particular attention is given to the lawgiver‘s position as well as to application of non-state created rules in Lithuanian courts. While also refering to the findings of the first part of research, the paper argues that both present and previous attitudes of Lithuanian lawgiver towards the “new legal pluralism” are defective. It... [to full text]

Keramikos studijos – informatyvus šaltinis archeologiniams paminklams pažinti. Pasirinkta šio darbo tema apima Kernavės viduramžių apžiestą keramiką. Pagrindinis darbo tikslas – pasekti Kernavės keramikos raidą viduramžių Kernavės miesto ir vėliau čia egzistavusio miestelio chronologinėse ribose. Didžiausias dėmesys skiriamas XIII-XIV a. puodininkystės raidos tendencijoms stebėti, tuo tarpu miestelio keramika naudojama daugiau kaip lyginamoji medžiaga pokyčių stebėjimui ir išryškinimui. Tikslo įgyvendinimui tyrinėti technologiniai, morfologiniai, puošybiniai keramikos požymiai, stebėtas jų stabilumas ar kaita laike ir erdvėje, įvertinta šių požymių reikšmė. Didžiąją dalį nagrinėjamos Kernavės keramikos sudaro įvairių dydžių puodai, kurie sąlygiškai suskirstyti į funkcines grupes: mažus puodelius, puodus, puodynes, galėjusius atlikti maisto gamybos, pernešimo, saugojimo funkcijas. Specializuotų apžiestos keramikos indų sutinkama retai - dauguma jų priklauso miestelio laikotarpiui Technologinių gamybos požymių kaita aptariamu laikotarpiu nėra žymi. XIII-XIV a. pokyčiai dažniau pastebima ne diachroninėje, o erdvinėje plotmėje. Molio liesinimui dažniausiai naudotas grūstas granitas, sienelės formuotos iš volelių, o XIV a. ir iš juostų, apžiedžiant puodui buvo suteikiama forma ir/ar nulyginamas paviršius. XIV a. II p. keramikoje pastebima kiek spartesnė gamybinių požymių kaita – smulkėja priemaišos, puodai apžiedžiami intensyviau, sienelių storis tolygesnis, jos kruopščiau... [toliau žr. visą tekstą] / The subject of this study is medieval wheel-turned pottery of Kernavė. The main goal of this work is to observe the development of pottery of medieval town and later settlement of Kernavė. Particular attention is paid to the pottery making traditions in 13th-14th centuries. Pottery from the later settlement meanwhile is used mainly as the comparative material in order to observe some changes through time. Technological, morphological and ornamental properties of pottery were identified for the study of their significance and evolution through time and space. The majority of pottery under consideration can be attributed to the pots of different sizes. These pots were differentiated into several functional groups: small pots, pots and jars. All these groups could be used for a variety of purposes such as cooking, transportation or storage. The amount of single-purpose vessels is very small and even these few belong to the settlement which was established in the 15th century in the place of earlier town. The evolution of technological attributes of Kernavė’s pottery in the Middle-ages is quite gradual. It is especially characteristic to the pottery of the 13th-14th centuries when most of discrepancies in pottery are influenced mainly by the individual peculiarities of every potter but not by the chronological differences. Crushed granite is typically used as a temper, the intensity of turning varies from the subtle surface smoothing to the partial forming of vessel. However... [to full text]