SANTRAUKA Šiame darbe analizuojamos viešųjų asmenų teisės į privatų gyvenimą ribos, jų turinys ir ypatybės, viešojo asmens sąvokos problematika. Nagrinėjama Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuria remiantis įvertinamos viešojo asmens galimybės ginti privatumą. Lietuvos teismai, gindami viešojo asmens teisę į privatų gyvenimą, dar skirtingai vertina šio asmens statusą ir jo privatumo ribas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje suformulavo nuostatą, kad viešųjų asmenų kritika turi platesnes ribas nei privataus asmens atžvilgiu. Platesnė kritika yra grindžiama visuomenės poreikiu žinoti apie valstybės pareigūnų, asmenų, kurie savo nuolatine veikla daro įtaką viešiesiems reikalams, privatų gyvenimą. Poreikis turi būti teisėtas ir pagrįstas, viešinama informacija – aktuali, būtina žinoti. Viešųjų asmenų privatumas gali būti ribojamas, kai tokia galimybė yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota įstatymu; kai toks ribojimas yra neišvengiamas siekiant tikslų: apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką ar šalies ekonominės gerovės interesus, kitų asmenų teises ir laives, užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams. Šias ribojimo galimybes numato ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Paskelbus duomenis apie privatų viešųjų asmenų gyvenimą visuomenės informavimo priemonėse ir kilus ginčui, teismai ieško protingos pusiausvyros tarp teisės į privatų gyvenimą ir... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY The present paper analyses the limits of public persons’ rights to their private life, the contents and peculiarities of such rights, the problematics of the concept of a public person. The practice of Lithuanian Courts and European Court of Human Rights, which constitutes the grounds for the opportunities of a public person to defend his privacy, has been considered. Lithuanian Courts defending the right to privacy of a public person still evaluate differently the status of such person and his privacy limits. The European Court of Human Rights has formed a provision in its practice that the criticism of public persons has wider limits than the one in respect of a private person. Such wider criticism is based on the society’s need to know about the private life of state officials, persons, whose permanent activities make influence on public issues. Such need shall be legal and legitimate; the information being published shall be relevant, necessary to know. The privacy of public persons may be limited, whereas such possibility is clearly and unambiguously formed by laws; when such limiting is unavoidable striving to: protect national security, public order or the interests of economical welfare of the state, the rights and liberties of other people, to prevent violations of law and criminal offences. The possibilities of such limitation have been foreseen not only by Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, but also by the Constitution... [to full text]

Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje numatyta saviraiškos laisvė apima laisvę gauti informaciją ir idėjas bei laisvę jas skleisti. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, būsto neliečiamumą ir susirašinėjimo slaptumą. Įgyvendinant vieną Konvencijoje numatytą teisę dažnai kyla kitų įtvirtintų teisių gynimo problema. Ypač tai aktualu taikant Konvencijos 10 straipsnį, kuris labai dažnai konfliktuoja su Konvencijos 8 straipsniu. Esminis principas, kuriuo vadovaujasi Europos žmogaus teisių teismo praktikoje, pagrįstas tuo, kad Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta nuomonės reiškimo laisvė negali pažeisti asmens teisės į jo privataus gyvenimo neliečiamumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra nustatęs konkrečių privataus gyvenimo apsaugos ir nuomonės reiškimo laisvės ribų, t.y. kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į esamą situaciją ir šios situacijos aplinkybes. Interesų balanso principas turi būti taikomas praktiškai įgyvendinant Konvencijos 8 straipsnį ir 10 straipsnį. Būtina rasti “pagrįsta balansą” ir nuspręsti, kokia Konvencijoje garantuojama teisė konkrečiu atveju turi viršenybę kitos teisės atžvilgiu. Teismas visų pirma analizuoja tokius kriterijus: ar nuomonės reiškimo laisvė atitinka visuomenės interesą žinoti tam tikrą faktą ar situaciją, ar šis visuomenės interesas yra svarbesnis už asmens privataus gyvenimo apsaugą, ar tam tikros informacijos paskelbimas yra pagrįstas egzistuojančiu... [toliau žr. visą tekstą] / Article 10 of the European Convention for the Protection of Human Rights is devoted to the freedom of expression, which includes freedom to hold opinions and to receive and impart information and ideas. Article 8 of the Convention protects private and family life, home, correspondence of every individual. By implementing one Conventional right a problem of other right’s protection often occurs. It is a matter of great relevance while implementing Article 10 of the Convention which very often conflicts with Article 8 of the Convention. The fundamental principle which European Court of Human Rights invokes in his case- law is based on the view that freedom of expression which is guaranteed in Article 10 of the Convention, cannot violate the right to respect for one’s private life. European Court of Human Rights has not set down particular limits of the private life’s protection and freedom of expression. It means that in each case the Court has to examine the existing situation and its circumstances. So the principle of “interest balance” has to be applied while implementing Articles 8 and 10 of the Convention in practice. It is essential to find the “reasonable balance” and to decide, which right guaranteed under the Convention will have the priority over another in each case. Firstly, the Court has to analyze these criterions: whether the freedom of expression satisfy the public’s interest to get particular information about certain facts or situation, whether this public’s... [to full text]