„Armijos krajovos“ (AK) Vilniaus apygarda buvo pavaldi Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone ir AK vyr. štabui Varšuvoje. Jos tikslas buvo atkurti Lenkiją 1939 m. ribose. AK naudojo partizaninio karo taktiką: rengė diversijas, sabotažus, vykdė dezinformaciją ir okupantų įstaigų dezorganizaciją. Šiame darbe pristatoma AK Vilniaus apygardos struktūra ir veikla. Darbo tikslas yra naudojantis archyvine medžiaga pristatyti ir ištirti AK santykius su lietuviais, sovietais ir vokiečiais. Vilniaus krašto specifiškumas nacistinės okupacijos metais buvo toks, kad lietuviai, sovietai ir lenkai laikė jį savo valstybių dalimi. Todėl tautinių santykių atskleidimas yra labai svarbus. AK suprato santykių tarp įvairių tautybių svarbą ir pasitelkusi propagandą bandė patraukti gyventojus į savo pusę. Santykiai tarp lenkų ir vokiečių klostėsi sunkiai. Lenkų karinio pogrindžio judėjimo dalyviai buvo kalinami, sušaudomi. 1944 m. pr. Vokiečiai bandė patraukti AK Vilniaus apygardos vadovybę į savo pusę bendrai kovai su sovietų partizanais, tačiau AK atsisakė bendradarbiavimo. Sudėtingesni santykiai buvo tarp lietuvių ir AK. Lietuviai nacistinės Vokietijos nelaikė tokiu svarbiu priešu kaip Sovietų Sąjungos ir daug lietuvių dirbo vokiečių administracijos įstaigose Lietuvoje bei policijoje. AK juos laikė kolaborantais ir okupantais, todėl su jais kovojo. Didžiausia tarpusavio konflikto apraiška įvyko Glintiškėse ir Dubingiuose. Glintiškėse lietuvių policininkai sušaudė 38 civilius lenkų tautybės... [toliau žr. visą tekstą] / Armia Krajowa’s (AK) Vilnius area was subordinated to Polish Government in exile in London and to AK Armed Forces Staff in Warsaw. It’s main aim was to recover Poland in borders of 1939. AK used a tactic of partisan war: organizing diversions, sabotages, dis- information and organisation of work in occupant’s institutions. This work presents structure and it’s objects of AK’s Vilnius area, with the help of archive resources to present and make out problem of relations between AK and Lithuanians, Soviets and Germans. Vilnius area’s specific situation was that during the Nazi occupation Lithuanians, Soviets as well as Poles considered this region as part of their states. That is why national problems on this territory were very important. AK realized that and with a help of it’s propaganda apparatus tried to attract local national minorities to AK side. Polish and German relations were hard. Members of polish armed resistance movement had been imprisoned, others were killed. In early 1944 German side tried to involve AK to common war with soviet partisans, but AK refused. More complicated relations were between Lithuanians and AK. Lithuanians didn’t consider Nazi Germany as bad as Soviet Union, and a lot of them were working in German institutions, especially in police. They were considered by AK as collaborantors and occupants, so AK fought with them. Probably the worst case that could happen took place in Glitiškės and Dubingiai. In Glitiškės lithuanian policemen shot 38... [to full text]