Heideggerio ontologinė perspektyva regi Vakarų filosofijos tradiciją kaip metafizinę-ontinę mąstymo paradigmą. Tradicinė filosofija atsiskleidžia kaip mąsčiusi esinio būties prasmę atsietai nuo pačios būties, o būtį svarsčiusi esinio kategorijomis. Toks mąstymas, žvelgiant iš ontologinės perspektyvos, pasirodo kaip objektiškas tikrovės vertinimas pateikiantis prasmę užveriančias definicijas. Siekdamas neuzurpuojančio, autentiško būties mąstymo, Heideggeris susitelkia ties negatyviosios teologijos Dievo mąstymo strategija. Brandžiausias via negativa paradigmos atstovas, Mokytojas Eckhartas, mąsto Dievą atsisakęs visų jo įvaizdžių ir vardų. Ši Abgescheidenheit, Gelassenheit strategija, leidžia Mokytojui Eckhartui patirti Dievą kaip Niekį nepaverčiant jo esiniu. Pasitelkęs tokią mąstymo paradigmą Heideggeris prabyla apie būtį kaip bepagrindiškumą, Abgrund. Tokiu būdu, ontologinis mąstymas nepretenduoja adekvačiai išreikšti, apibrėžti būtį, bet siekia ją išgirsti, patirti. Jis tampa maldingu, būties pasalptį „saugančiu“ mąstymu.Tokia mąstymo paradigma peržengia filosofijos, kaip logikos ribas, ir atveria kelią postmetafizinei filosofijai. / Ontological Heidegger‘s perspective sees the tradition of Western Phylosophy as metaphysical thinking which has an ontic form. As Heidegger maintains traditional philosophy shows itself as a thought which separates the being from its Being and beside this talks about Being with using categories of being (thing). And so fundamental ontology discloses such methaphysical paradigm as objectical evaluation of reality which says nothing about meaning of Being in real. Heidegger himself seeks for the way of thought which would not usurp the Being and the meaning of it. For this reason he turns to the paradigm of via negativa and follows the strategy of Meister Eckhart in which God has been expressed as Nothing. The main words (and the meaning of them) of Meister Eckhart such as Abgescheidenheit and Gelassenheit inspire Heidegger and let him to think of Being as an Absence, Abgrund, Nothing. Such a way of thinking does not try to represent the Being adequately, but rather becomes a paradigm of prayfull thinking were Being shows up as a Mistery. Heidegger‘s ontological thought oversteps Methaphysics and opens the way to postmethaphysical thought.