Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.