Tyrimo objektas: J. Lukšos-Daumanto memuarai „Partizanai“ ir šių memuarų pagrindu sukurti kiti tiek išmone, tiek dokumentiniais faktais besiremiantys kūriniai:Juozo Lukšos-Daumanto memuarai „Partizanai“, M.Chieno dokumentinė apybraiža „Vanagai iš anapus“, A.Šileikos romanas „Pogrindis“, J.Vaitkaus kino filmas „Vienui vieni“ Darbo tikslas: Išnagrinėti išmone ir faktine dokumentika besiremiančius kūrinius apie J. Lukšą-Daumantą ir parodyti, kokią partizano tapatybę jie atskleidžia. Tapatybės sąvoka jau savaimė yra tarpdisciplininė sąvoka, inkorporuojanti psichologinius, aksiologinius, filosofinius ir pan. matmenis. Šis magistro darbas yra tarpdiscipliniškas ne tik todėl, kad bus tyrinėjamas tapatybės konstruktas įvairaus pobūdžio kūriniuose, bet dar ir todėl, kad tapatybės bus ieškoma literatūroje ir kine. Darbo uždaviniai: 1) pateikti tapatybės sampratą, parodyti, kaip tapatybės kūrimas literatūroje ir kine priklauso nuo istorinio ir kultūrinio konteksto, nuo tam kontekstui svarbių vertybinių nuostatų; 2) išnagrinėti išmonės ir referentinius kūrinius apie J. Lukšą-Daumantą; 3) parodyti, kad tapatybės formas lemia ne tiek išmonės ar referentinė kūrinio intencija, kiek autoriaus rašomojo meto tapatybė arba įsipareigojimas vienai ar kitai ideologijai; 4) išryškinti istorinio laikmečio aspektą kaip esminį tapatybės konstrukto dėmenį. / The object of investigation of master thesis - J. Lukša-Daumantas memoirs “Partizanai” and other actual documentary and fictional works based on these memoirs: documentary of M. Chienas “Vanagai iš anapus”, A. Šileika novel “Pogrindis” and J. Vaitkus film “Vienui vieni”. The aim of this thesis is to analyse fictional and actual documentary works related to J. Lukša-Daumantas and to demonstrate what kind of partisan identity they reveal. The definition of identity in itself is interdisciplinary concept which incorporates psychological, axiological, philosophical and other dimensions. This master thesis is interdisciplinary not only because it investigates the construct of identity in various types of works, but also because identity is analysed in the fields of literature and cinema. To achieve such aim these objectives were raised: 1) to present the concept of identity, demonstrate how the development of identity in literature and cinema depends on the historical and cultural context and the moral values significant to this context; 2) to analyse fictional and referential works about J. Lukša-Daumantas; 3) to show that the forms of identity are determined not by the intention of fictional or referential work but by the author’s identity of particular writing stage or commitment to one or another ideology; 4) to highlight the historical aspect of the era as a key component of the construct of identity.

The purpose of this study was to analyze aesthetic and ideological functions of time and space shifts in the postmodernist narrative. The paper investigates the problems of time and space relationships in literary discourse and is based on the material of famous postmodern novel by Kurt Vonnegut, Jr. Slaughterhouse – Five Or The Children’s Crusade A Duty – Dance With Death. The textual features expressed by space and time relations have not received enough attention in English critical literature. However, provides a continual response to the importance of time and space notions which are often included as part of the themes in the genre of novels. The method chosen for the study was descriptive. The paper consists of two basic parts and their subdivisions. The first part examines the differerences between traditional and postmodernist narrative discourse. The second focuses on the aesthetic and ideological functions of time and space shifts in the above mentioned novel by Kurt Vonnegut, Jr. In the introduction some general characteristics of the narrative structure are outlined. A narrative structure is usually defined as a story which develops in time and space. But the simpliest way of conceiving a narrative is presenting it as a series of events in specific order with a beginning, a middle and an end. The structuralist theoretician Genette distinguishes such features of a narrative: discourse, story and narration. The theoreticians ( Paul Ricoeur, Mikhail... [to full text] / Laiko kaita naratyve yra neatsiejama nuo erdvės, nes laiko poslinkiai visada sukelia erdvės pasikeitimą. Šiame darbe siekiama atskleisti laiko ir erdvės kaitos estetines ir ideologines funkcijas postmodernistiniame Kurto Vonneguto, Jr. romane Skerdykla Nr.5 arba Vaikų Kryžiaus Žygis Privalomasis Šokis su Mirtimi. Laiko ir erdvės kaita romane apsprendžia jo struktūrines, semantines ir stilistines savybes. Pagrindinis metodas naudojamas šiame darbe yra aprašomasis. Darbas susideda iš dviejų dalių bei jų poskyrių. Pirmoje dalyje nagrinėjami skirtumai tarp tradicinio bei postmodernistinio literatūrinio diskurso. Pristatomos bendros žinios apie narratyvą bei tradiciniai ir postmodernistiniai požiūriai į literatūrinį diskursą. Tradiciniai naratologai kreipia dėmesį į romano struktūrą, laiką, įvykių seką, siužeto liniją, pasokotojo funkcijas. Postmodernistai yra priešingi tradiciniams požiūriams į naratyvo struktūrą. Jie neigia ne tik naratyvo linijiškumą bet ir pačio naratyvo ir jo elementų esmę. Postmodernistai pačiuose savo veikaluose nagrinėja kūrinio diskursą. Antroje darbo dalyje analizuojamos estetinės bei ideologinės laiko ir erdvės kaitos funkcijos Kurto Vonneguto, Jr. romane Skerdykla Nr.5 arba Vaikų Kryžiaus Žygis Privalomasis Šokis su Mirtimi. Romanas Skerdykla Nr.5 – pati ryškiausia antikarinė rašytojo knyga, kurią Vonnegutas komponuoja pasakojimo pasakojime principu, fragmentiškai pateikia sukurtą Bilio Pilgrimo istoriją ir į ją įaudžia dokumentinį... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame darbe remiamasi hipoteze, kad modernioji epocha privedė visuomenę prie tapatybės krizės. Žmogus nuolatos stengiasi suvokti, pažinti ir apibrėžti save tam, kad atsakytų į klausimą „kas aš esu?“. XX amžiaus moralės filosofijoje susiformavo kryptis, kuri ima interpretuoti žmogų kaip istorijas pasakojantį gyvūną. Ši tradicija vadinama naratyvistine. Joje išsiskiria dvi srovės. Viena jų asmenybės tapatumo modelyje akcentuoja savęs interpretavimą, kita – savęs sukūrimą. Pirmosios krypties siūlomas naratyviosios asmenybės tapatumo modelis įvardijamas hermeneutiniu; tokį modelį kuria Alasdairas MacIntyre‘as, Charlesas Tayloras, ir Paulis Ricoeure‘as. Antrosios krypties modelis – neonyčinis; jo atstovai – Alexanderis Nehamas ir Richardas Rorty. Fenomenologinė filosofija taip pat susiduria su asmens tapatumu. M. Merelau-Ponty kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu, kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Alphonso Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį, kuriame atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę. Jis aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų. Darbo tikslas yra ištyrinėti, kaip šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje keliama ir nagrinėjama žmogaus tapatybės problema, t. y. kaip žmogus aptinka ir supranta save kaip esantį šiame pasaulyje, kaip pajaučia savo egzistenciją. Šiame darbe bus siekiama atskleisti, kaip tapatybės problema pasirodo hermeneutinėje Paulio Ricoeure‘o, Charleso Tayloro ir A. MacIntyre‘o... [toliau žr. visą tekstą] / This final paper is based on the hypothesis, what a modern epoch provoked chrisis of personl identity. Person is constantly attempting to realize, recognize and define itself, because he wants to get answer the question “who am I?” In the XX century formed a trend, which began interpretate person like an animal, which tells stories. This trend is known as narrative. It splits into two modus. First emphasizes in personal identity self interpretation, second- self creation. First modus suggests narrative self identity model, which is called hermeneutica. Such model compose Alasdair MacIntyre, Charles Taylor, and Paul Ricoeur. Second modus is neonietzschean and its members are Alexander Nehamas and Richard Rorty. Phenomenological philosophy also deals with personal identity. Maurice Merleau-Ponty established body phenomenology. It affirms, what human body is a self conscious subject, what experience his own identity through his being. Other phenomenological philosopher, Alphonso Lingis, tries to explain how to understand action like namely my own, in which I found meaning of my personal identity. He discuss many variants and conditions of identity. Work’s aim. The aim of this final paper is to investigate how the problem of personal identity is accepted and researched in the modern philosophical anthropology and also to investigate how the person understand itself like a being in this world and how he feels his own egzistence. In this paper will be reaching to unfold how... [to full text]

Dissertation contains theoretical research which allowed to describe and to evaluate possibilities of application of phenomenological method in music education and to foresee the approaches of the teacher who works based on this method, focusing on teacher’s narrative. Seeking to highlight the specificity of a student’s aesthetic perception, the context of musical education at a music school had been chosen when an individual meeting of a teacher and a student in the lesson of a particular musical instrument takes place. Because of its singularity for every person to accept it as their own meaning of experience, as a phenomenon, music is favourable to grasp phenomenal aesthetical experience of students. Unique aesthetic experiences of the students and approaches of the teachers, which are vital to recognise the aesthetic perception of a student, were analized using phenomenological method. It is examined, how and by what linguistic means teacher conveys the musical meaning. Using unstructured interview with the teachers and students and also by observing the lessons, empirical research was conducted, revealing the importance of the narrative as a method, which helps to highlight unique experiences and to grasp the aesthetical perception of the students. It also showed the influence of teacher on a student as a result of internecine interaction while transferring the musical meaning in the process of musical education. The teacher, transferring the musical meaning through... [to full text] / Disertacijoje pateiktas teorinis tyrimas, leidęs apibūdinti ir įvertinti fenomenologinio metodo taikymo muzikos mokymui galimybes ir numatyti mokytojo prieigas dirbant šiuo metodu, daugiausia dėmesio skiriant mokytojo naratyvui. Mokinio estetinio suvokimo specifiškumui išryškinti pasirinktas muzikos mokymo muzikos mokykloje kontekstas, kai per konkretaus muzikos instrumento pamoką vyksta individualus mokytojo ir mokinio susitikimas. Muzika, kaip fenomenas, yra palanki užčiuopti fenomenaliems mokinių estetiniams potyriams dėl savo ypatumo asmeniui ją priimti kaip savo patirties reikšmę. Taikant fenomenologinį metodą analizuojami unikalūs mokinių estetiniai išgyvenimai ir mokytojų prieigos, būtinos mokinio estetiniam suvokimui atpažinti. Nagrinėjama, kaip ir kokiomis kalbinėmis priemonėmis mokytojas perteikia muzikinę reikšmę. Atliktas empirinis tyrimas, naudojant mokytojų ir mokinių nestruktūruotą interviu bei stebint pamokas, atskleidė naratyvo kaip metodo, padedančio išryškinti unikalias mokinių patirtis ir užčiuopti jų estetinį suvokimą, svarbą. Taip pat parodė mokytojo įtaką mokiniui kaip tarpusavio sąveikos rezultatą perduodant muzikinę reikšmę muzikinio ugdymo proceso metu. Mokytojas naratyvu perduodamas muzikinę reikšmę, viena vertus, mokinį nukreipia į norimą suvokimo objektą, kita vertus, per metaforą ir vaizduotės interpretacijas atveria galimybes mokiniui tą reikšmę suvokti savaip ir perteikti ją per raišką. Atskleista, kaip, remiantis fenomenologinėmis... [toliau žr. visą tekstą]

Baigiamajame magistro darbe plačiau aptariamos kultūros paveldo (dėmesys fokusuojamas į architektūros paveldą) integracijos į šiuolaikinės taip vadinamos tinklaveikos visuomenės ekonominę ir socialinę sistemą. Darbe laikomasi principinio požiūrio, kad šiuolaikinis darbo, laisvalaikio organizavimas ir individų identitetai sąveikauja nuolatinio tapsmo sąlygomis ir yra priklausomi vieni nuo kitų. Vietos įvaizdis šiuo požiūriu tampa itin svarbus miesto/regiono/valstybės savęs reprezentacijos įrankis šiuolaikinėje žinių valdymu grįstoje visuomenėje. Šioje postruktūralistinėje vartotojų visuomenėje architektūros paveldas ir naujos architektūros intervencijos gali būti vienas esminių įrankių komunikuoti žinių pertekliaus epochoje. Pagrindinis tyrimo tikslas apibrėžti Kauno miesto patirtis ir galimybes reprodukuoti ir publikuoti žinių bagažą konceptualiai pristatant vietą. Todėl trijose darbo dalyse, naudojant specialiai susiformuotus teorinius tyrimo metodus aiškinamasi vietos įvaizdžio sampratos kaita pereinat iš industrinės į postindustrinę epochas, taip įvaizdžio diegimo problematika. Vėliau pereinama prie Kauno miesto patirčių ir potencialo analizės, paradomi charakteringi pavyzdžiai atitinkantys tiek vakarų vartotojiškos kultūros modifikacijas, tiek postkolonialinias įtakas vienaip ar kitaip formuojančias tiek vietos identitetą, tiek kultūros paveldo apsaugos/niokojimo apraiškas. Trečioji dalis skirta Kauno miesto kaip vietos naratyvo kūrimo galimybėms ir problematikai... [toliau žr. visą tekstą] / The thesis is to be about the first deeper glance in Lithuania issueing the place image throught architectural and cultural heritage management. The key factor is to challange the paradigma of how individual or scietist perceive architectural processes due side effets of changing World. Nevertheless, cultural heritage in Lithuania has a feature in academical field to be self-centered so hardly ever usefull for wider sociocultural progress if we consider that tourism or old town vitality is based not on heritage management itself, but depends on traditionally perceived which are the best routes for tourists or traditional area of walking around. This issue claims that in so called network society the most important is to recognise the possibilities and threats for architectural heritage to become an actine participator of network progress. It is clarely seen, that internet technologies and communicational options is to be elimate a traditional urban space out of field of public interest. However, city image is about to sell a place no matter in digital or either in real dimentions. Master work is solving the issue how the Kaunas could work and produce its image via architectural representation‘s forms and manners. First part of work is to describe early perception of place image in western countries. As a matter of fact, there‘s notice made that place image should meet an expectation. Since public realtions have became part of everydays expeirience and its self being... [to full text]

Izraelio–palestiniečių konfliktas, būdamas vienas kruviniausių ir sunkiausiai išsprendžiamų konfliktų pasaulyje, nepraranda savo aktualumo ir tarptautinės bendruomenės pastangų surasti sprendimą, kuris padėtų įgyvendinti taiką tarp minėtų tautų. Šio konflikto eiga dar kartą atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre 2007-aisiais, kai po septynerių metų trukusios Izraelio ir palestiniečių santykių stagnacijos, atsinaujino pokalbiai dėl taikos. Šiame darbe, teigiant, kad dažnai analizuojant konfliktus apsiribojama mechanistiniais ir deterministiniais jų paaiškinimais, į konfliktą siekiama pažvelgti iš kitos pusės. Darbe tvirtinama, kad Izraelio–palestiniečių konflikto išsprendimas niekada nebuvo susijęs vien tik su svarstymais, ar Izraelis gali pasitraukti iš okupuotų teritorijų, nesumažindamas savo saugumo. Magistriniame akcentuojama Izraelio nacionalinio identiteto įtaka konflikto eskalacijai ir jo išsprendimui, darant prielaidą, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp šalies nacionalinio identiteto ir politinio elito priimamų užsienio politikos sprendimų. Darbe taip pat laikomasi nuostatos, kad nacionalinio identiteto įtakos šalies užsienio politikai ignoravimas yra viena pagrindinių nesugebėjimo suvokti konflikto sudėtingumo ir jo eskalacijos priežasčių. Pagrindinis magistrinio tikslas – nustačius kaip ir kokiais atvejais nacionalinis identitetas turi įtaką šalies užsienio politikos sprendimams, išanalizuoti Izraelio nacionalinio identiteto įtaką žydų–palestiniečių konflikto eigai... [toliau žr. visą tekstą] / Many conflicts in the 21st century are perceived as intractable: long-lasting, brutal, irreconcilable, of a zero-sum nature. One of these conflicts – over a century long Israeli-Palestinian conflict. This conflict is a struggle between two nations claiming their rights to the same territory which they both consider to be their homeland. This struggle is usually perceived as a zero-sum conflict over the territory but one of the main propositions of this research is that the Israeli-Palestinian conflict for many years was perceived as a zero-sum struggle over national identity as well. For over four decades many Jews and Palestinians believed that one nation can implement its national aspirations only at the expense of the other nation. This belief was the principal impediment for the conflict to break-through. This mutual belief also resulted in neglecting any possibility to recognize the other nation’s legitimacy and therefore – permanent confrontation and conflict escalation. This paper seeks to take a different approach to the analysis of conflict. One fundamental statement of this research is that many academics limit their analysis of Israeli-Palestinian struggle to mechanistic and deterministic explanations this way failing to explain some crucial factors having tremendous impact on the course of the conflict. This research paper emphasizes the role of national identity in conflict resolution and claims that the condition for peace between these two nations was never... [to full text]

The narrative identity: Alexander Nehamas, Richard Rorty This work analyzes the problem of narrative identity developed in the works of Nehamas and Rorty. These two American philosophers work in the same – postnietzschean – paradigm. Both of them claim that the identity is not simply given to a person; rather, it is something one has to achieve if he/she wants to have one. A means both philosophers offer to such an achievement is to narrate a story about one’s person, one’s style of life and thus to create ones identity. Nehamas and Rorty assert that while creating identity one has to obey to some rules. However, the rules the philosophers announce are somewhat different. As to Nehamas, he claims that the project of the self-creation ought to be coherent and distinctive. These two criteria are to be achieved, otherwise the self-creation will fail. In addition, this project has to be accomplished in writing. Nehamas demonstrates how these criteria distinctiveness and coherence – are achieved in the writings of certain philosophers. These philosophers are Socrates, Plato, Montaigne, Nietzsche, Foucault and ultimately Nehamas himself. Nehamas suggests that all these philosophers belong to the tradition of the art of living and that all of them are primarily concerned with the projects of self-creation and self-perfection. As to Rorty, he asserts that the creator of oneself has to fulfil one major requirement. Like Nehamas, Rorty claims that the aim of self-creator, whom he... [to full text]

Darbe sociokultūriniu požiūriu nagrinėjami skirtingų žanrų Tomo Venclovos tekstai, dėmesį kreipiant į subjekto identiteto raišką. “Aš naratyvą” suprantant kaip pasakojimą arba pasakojimus, padedančius individui ir kitiems refleksyviai suvokti jo tapatumą, lyginama subjekto tapatybės raiška eseistikoje ir publicistikoje bei poezijoje, gilinamasi, kaip kultūrinė bei literatūrinė “Aš tapatybė” perimama, integruojama ir veikia verčiamuose tekstuose. Subjekto identiteto raiška stebima laiko perspektyvoje to paties žanro tekstuose bei lyginama, kokie yra subjekto identitetų santykiai (panašumai, skirtumai, neatitikimai) skirtingo žanro tekstuose. Lyginant vertimo tekstą su originalais, išryškėja dvikryptis kultūrinio ir literatūrinio identiteto per���mimo procesas, leidžiantis įvardinti perimamus literatūrinius ir kultūrinius modelius. Subjekto identitetas eseistikoje labai stiprus ir aiškiai suvoktas. Jis nuosekliai palaikomas ir patvirtinamas, nepaisant jo prieštaringumo supančios aplinkos atžvilgiu. Poezijos subjekto „Aš naratyvas“ kinta laiko perspektyvoje, chronologiniu požiūriu vėlesniuose eilėraščiuose ryškus subjekto nebesugebėjimas įsitvirtinti laike ir erdvėje bei užmegzti ryšius su pasaulio objektais, kas yra pagrindinė tapatybės išlaikymo ir patvirtinimo sąlyga. Skirtingi „Aš naratyvai“ kuria prieštaringą, daugialypę, tačiau unikalią „Aš tapatybę“. / Work analyses different genres of T. Venclova‘s texts from sociocultural point of view, paying attention to the expression of subject’s identity. Understanding “narrative of the self” as narration or narrations, which helps individual and the rest reflexively realize its sameness, expression of subject’s identity is compared in essays and views on political issues, on societal and cultural developments, going deep into how cultural and literary “narrative of the self” getting intercepted, integrated and acts in translations of the texts. Expression of subjects identity is observed in prospect of the time in the texts of the same genre and it is compared what are the terms of the subject’s identities (likeness, difference, inadequacy) in the texts of the different genres. Translation of the text compared with originals, shows up bidirectional process of succession of cultural and literary identity, which lets designate successive literary and cultural models. Subject’s identity in essays is very strong and clearly seized. It’s sequaciously upholded and affirmed, despite its discrepancy from the point of surrounding environment. Subject’s of the poetry narrative of the self changes in prospect of the time, in chronologically later verses subject’s incapacity to make lodgement in time and expanse and to get in touch with world’s objects is clear, and that is the main condition of identity‘s sustention and acknowledgement. Divers narrative of the self composes controversial... [to full text]