<p>Predmet istraživanja određen je kao pojam vremena u Bergsonovoj i Huserlovoj filozofiji. Polazna tačka je tvrdnja prema kojoj se filozofije temporalnosti kolebaju između strategija atemporalizacije i redukcije vremenitosti na ne&scaron;to unutarvremensko. Ta aporetična logika se rekonstrui&scaron;e u Bergsonovim delima, sa posebnim osvrtom na Ogled o neposrednim činjenicama svesti, Materiju i pamćenje, Stvaralačku evoluciju, Trajanje i simultanost i Dva izvora morala i religije, odnosno u Huserlovim delima, naročito u Predavanjima o fenomenologiji unutra&scaron;nje vremenske svesti, Bernau manuskriptima i C-manuskriptima. Ovaj rad se fokusira na glavne konceptualne dileme i te&scaron;koće, ne zanemarujući pritom komparativnu perspektivu, odnosno istorijsko-filolo&scaron;ku analizu o razvoju pojedinih termina. U kontekstu Bergsonove filozofije se posebna pažnja posvećuje problemu kvalitativnog mno&scaron;tva, neposrednosti apsoluta, pojmu kretanja i prostora, kritici simbolizacije, odnosno Kantovoj filozofiji. Zatim se analiziraju različite dimenzije trajanja, naime, sada&scaron;njost kao pragmatična aktuelnost, virtuelna pro&scaron;lost po sebi i nepredvidiva, kreativna budućnost. Bergsonova filozofija trajanja je ujedno predstavljena i kao filozofija života, odnosno kao kritika teorije relativnosti. Na kraju se prikazuju Hajdegerove i Romanove &ndash; u velikoj meri jednostrane i neopravdane &ndash; kritike na račun Bergsonovog shvatanja temporalnosti, kao i etičke, religijske i dru&scaron;tvene posledice pojma tranjanja. Naredno poglavlje se fokusira na Huserlovu filozofiju vremena, imajući u vidu specifičnosti fenomenolo&scaron;ke pojmovne strategije, te način na koji ona tematizuje razliku između konstitutivnih slojeva i konstituisanih sadržaja vremenitosti. Zatim se pomenuta razlika interpretira kao razmak između prautiska, retencionalnosti i protencionalnosti kao struktuirajuće funkcije i kao temporalizovane datosti. Rad se usredsređuje i na Huserlovu kritiku Brentanove teorije vremena, na problem objektivnog vremena i prostornosti, zatim na te&scaron;koću sheme zahvatanja i sadržaja zahvata. Apsolutna vremenitost, metafore toka i strujanja, odnosno dilema osada&scaron;njenja se analiziraju ne gubeći iz vida Huserlovu samokritiku i način na koji je revidirao svoje stavove. Na kraju, Merlo-Ponti, Anri, Frank i Levinas su izdvojeni kao interpretatori Huserlove fenomenologije vremena čije kritike mogu biti plodne i u pogledu savremene filozofije vremena, ali koje nose sa sobom opasnost redukcije vremenitosti na ne&scaron;to unutarvremensko.</p>

Disertacijoje tyrinėjamos kūniškumo ir intersubjektyvumo plotmės bei jų sąsajos. Intersubjektyvumas disertacijoje analizuojamas žmogaus mąstymo atvirumo kitybei ir Kito svetimumo pažinimo galimybės šviesoje. Kūniškumas apmąstomas kaip žmogaus buvimo pasaulyje perspektyva, atliekamas neobjektyvizuojantis kūniškumo ir su juo susijusių reiškinių tyrimas. Analizuojama, kaip tarpusavyje susijusios intersubjektyvumo ir kūniškumo plotmės, ir ką ši sąsaja byloja. Disertacijos tyrimo tikslas – tyrinėjant intersubjektyvumo, interkūniškumo plotmes bei jų sąsajas, atskleisti intersubjektyvumo kilmę įvairialypėse kitybės patirtyse, kūniškumo fenomeno specifiškumą ir abiejų šių plotmių saitus bei abipusę jų priklausomybę kaip interkūniškumą. Disertacijoje naudojama dvejopa tyrimo strategija: analizuojami filosofų tekstai, pagrindinį dėmesį sutelkiant į fenomenologinę tradiciją atstovaujančių autorių tekstus, ir nuolat atsigręžiama į patirtinį aprašomų fenomenų lauką. Disertaciją sudaro įvadas, trys dalys, išvados ir literatūros sąrašas. Disertacijos struktūrą lėmė išsikelto tyrimo tikslo įgyvendinimas: interubjektyvumo tyrimas atveda prie kūniškumo plotmės, o pastarosios tyrimas galiausiai atveria naują intersubjektyvumo aspektą – interkūniškumą, kuris, kaip abiejų plotmių sąsaja, yra tyrinėjamas paskutinėje dalyje. / There are explored interconnections between corporeality and intersubjectivity in this thesis. Intersubjectivity is reflected in the light of openness of person’s thinking to otherness and in the light of Other’s alliance for possibility of recognition. Corporeality is perceived as a perspective of human being in the world; the research on the non-objective corporeality is being carried out along with connection to phenomena. It is being considered how fields of corporeality and intersubjectivity interconnect together and what this bond tells to us. The aim of this thesis is to reveal, while analyzing fields of intersubjectivity and corporeality, the origin of intersubjectivity in experiences of various alterations, the particularity of corporeality and the intersections of both fields in the intercorporeality. In this thesis the dual research strategy is used: the philosophical texts are being analyzed (the major attention is directed to those texts of the authors, which are represented by the phenomenological tradition) and there is a constant turning back to the experience descriptions of phenomena. The thesis consists of the introduction, three sections, conclusion and the list of literature used. The structure of the thesis is predetermined by the fulfillment of the aim set: the research of intersubjectivity leads to the field of corporeality, and the investigation of the latter finally opens up the new aspect of intersubjectivity – intercorporeality, which as the... [to full text]

There are explored interconnections between corporeality and intersubjectivity in this thesis. Intersubjectivity is reflected in the light of openness of person’s thinking to otherness and in the light of Other’s alliance for possibility of recognition. Corporeality is perceived as a perspective of human being in the world; the research on the non-objective corporeality is being carried out along with connection to phenomena. It is being considered how fields of corporeality and intersubjectivity interconnect together and what this bond tells to us. The aim of this thesis is to reveal, while analyzing fields of intersubjectivity and corporeality, the origin of intersubjectivity in experiences of various alterations, the particularity of corporeality and the intersections of both fields in the intercorporeality. In this thesis the dual research strategy is used: the philosophical texts are being analyzed (the major attention is directed to those texts of the authors, which are represented by the phenomenological tradition) and there is a constant turning back to the experience descriptions of phenomena. The thesis consists of the introduction, three sections, conclusion and the list of literature used. The structure of the thesis is predetermined by the fulfillment of the aim set: the research of intersubjectivity leads to the field of corporeality, and the investigation of the latter finally opens up the new aspect of intersubjectivity – intercorporeality, which as the... [to full text] / Disertacijoje tyrinėjamos kūniškumo ir intersubjektyvumo plotmės bei jų sąsajos. Intersubjektyvumas disertacijoje analizuojamas žmogaus mąstymo atvirumo kitybei ir Kito svetimumo pažinimo galimybės šviesoje. Kūniškumas apmąstomas kaip žmogaus buvimo pasaulyje perspektyva, atliekamas neobjektyvizuojantis kūniškumo ir su juo susijusių reiškinių tyrimas. Analizuojama, kaip tarpusavyje susijusios intersubjektyvumo ir kūniškumo plotmės, ir ką ši sąsaja byloja. Disertacijos tyrimo tikslas – tyrinėjant intersubjektyvumo, interkūniškumo plotmes bei jų sąsajas, atskleisti intersubjektyvumo kilmę įvairialypėse kitybės patirtyse, kūniškumo fenomeno specifiškumą ir abiejų šių plotmių saitus bei abipusę jų priklausomybę kaip interkūniškumą. Disertacijoje naudojama dvejopa tyrimo strategija: analizuojami filosofų tekstai, pagrindinį dėmesį sutelkiant į fenomenologinę tradiciją atstovaujančių autorių tekstus, ir nuolat atsigręžiama į patirtinį aprašomų fenomenų lauką. Disertaciją sudaro įvadas, trys dalys, išvados ir literatūros sąrašas. Disertacijos struktūrą lėmė išsikelto tyrimo tikslo įgyvendinimas: interubjektyvumo tyrimas atveda prie kūniškumo plotmės, o pastarosios tyrimas galiausiai atveria naują intersubjektyvumo aspektą – interkūniškumą, kuris, kaip abiejų plotmių sąsaja, yra tyrinėjamas paskutinėje dalyje.

A. Lingis vienas iš šiuolaikinių filosofų, kuris išgarsėjo pasaulyje kaip išvertęs E. Levino ir M. Merleau – Ponty darbų. Šiame darbe nagrinėjama Kūnas ir Kitas, kaip A. Lingis kūno fenomenalumą, intencionalumą, Aš santykį su Kitu perteikia remdamasis M. Merleau – Ponty ir E. Levino mąstymo paradigmomis. A, Lingis įdomus tuo, kad fenomenologijos metodą taiko ne moksliškai aprašinėdamas fenomenus, bet per savo asmeninę patirtį, įgytą kelionėse. A. Lingio pasvarstymai apie kūną įsiterpia tarp M. Merleau – Ponty ir E. Levino. Filosofas kaip ir M. Merleau – Ponty teigia, kad kūnas yra ne tik pažinus sau pačiam, bet ir suvokiamas kito. Aš ne tik mato Kitą kaip objektą, bet ir suvokia savo subjektyvumą, kaip Kitas mato Mane. Taip atsiranda dvigubo jutimo fenomenas, kurį M. Merleau – Ponty akcentuoja kaip pagrindinę sąlygą bendraujant su kitu. Intencionalumas atsiranda, kada susiduria du gyvenamieji pasauliai, šiuo atveju, kada manasis Aš susitinka akistatoje su Kitu. Tačiau A. Lingis intencionalume įžvelgia pastovią jėgų kovą, kada „kitas“ reiškiasi kaip tas, kuris nuolatos varžosi su manuoju Aš. Taip pereinama nuo M. Merleau – Ponty kūno fenomenalumo aprašymo prie E. Levino etiškumo. E. Levinas kalbėdamas apie kūną, jį suvokia kaip veidą. Jis teigia, kad manasis Aš susiduria su Kito veidu. Būtent veidas yra metafiziškas. Tuo tarpu M. Merleau – Ponty, o vėliau ir A. Lingiui, veidas yra kūno dalis, kuri daugiau ontiška. Levinas prieštarauja dvigubo jutimų galimumui, jam Kitas... [toliau žr. visą tekstą] / A. Lingis, one of the modern philosopher, who gained fame as the world's translation of E. Levin and M. Merleau - Ponty works. In this work the Body and Others, A. Lingis describes as phenomenological body. Intentionality, I relationship with the Other reflects the basis of M. Merlin - Ponty and E. Levin thinking paradigms. A. Lingis is interesting philosopher, because the phenomenological approach has no scientific by describing phenomena, but it is based on his personal experience on the road. An A. Lingo reflection on the Body intervenes between M. Merleau - Ponty and E. Levin. A. Lingis agree with M. Merleau - Ponty that the Body is not only knowable to him, but also understood by the other. I will not only see the Other as an object, but also their subjective perception of the Other sees Me. This creates a double sense of the phenomenon by M. Merleau - Ponty emphasizes communication as a basic condition to another. Intentionality arises when residential faces two worlds, in this case, when the Mine I meet confrontation with the Other. However, intentionality A. Lingis sees as a constant power struggle, when the Other emerges as one who constantly competes with his self. This represents a shift from M. Merleau - Ponty phenomenological physical description of the E. Levin's ethics. E. Levin is talking about Body, which is perceived as a Face. He argues that the Mine I facing the Other Face. It was the Face of the metaphysically. Meanwhile, M. Merleau - Ponty, and then A... [to full text]

Rašto darbe analizuojama vaizduotės ir sąmonės santykio problema Edmundo Husserlio filosofijoje. Remiamasi prielaida, kad vaizduotės kaip unikalaus mentalino žmogaus gebėjimo tema ilgą laiką buvo Vakarų filosofijos diskursų periferijoje. Tokią vaizduotės sampratą įtvirtino Aristotelis. Husserlis reabilitavo vaizduotės reikšmę žmogaus kasdienybėje, todėl dabartiniuose fenomenologijos, sąmonės filosofjos, neurobiologijos etc. tyrimuose tapo būtina apibrėžti vaizduotės ir sąmonės santykį, atsižvelgiant į Husserlio vaizduotės ir sąmonės analizę. Rašto darbe iškeliama ir analizuojama problema: jeigu visi sąmonės išgyvenimai yra vienintelė tikrovė, o vaizduotė apibrėžiama kaip „modifikuota sąmonė“, koks tų išgyvenimų statusas vidujai sąmonės? Ar tokiu atveju įmanoma radikali perskyra tarp vaizduotės ir sąmonės ir koks apskritai yra vaizduotės ir sąmonės santykis? Iškeltos problemos pagrindu rašto darbe suformuluojama ir pagrindžiama tezė, kad vaizduotės ir sąmonės skirtis Husserlio filosofijoje galim&#224; formaliai, bet ne praktiškai, nes: a) formaliai vaizduotės ir sąmonės objektas bei veikimo laukai skiriasi, bet praktiškai jų atskirti negalima dėl intencionalios sąmonės ir vaizduotės struktūros; b) formaliai vaizduotės ir sąmonės išgyvenimų statusas yra skirtingas, bet praktiškai tokia skirtis negali būti pagrįsta dėl išgyvenimus suvienodinančios sintetinės laiko funkcijos; c) formaliai galima atskirti aktualų realybės suvokimą (sąmonės gebėjimas) nuo įsivaizdavimo, bet... [toliau žr. visą tekstą] / The written work analyzed the issue of imagination and consciousness relation in Edmund Husserl´s philosophy. The presumption is referred that the theme of imagination as a unique mental human’s ability for a long time has been in the periphery of Western philosophy discourses. Such position of imagination has been fixed by Aristotle. Husserl has rehabilitated the meaning of imagination in the daily human life, therefore it has become a necessity in the current phenomenology, consciousness philosophy, neurobiology, etc. researches to define the relation of imagination and consciousness, considering Husserl´s imagination and consciousness analysis. The issue is raised and analyzed in the written work: if all consciousness experiences are the sole reality, and imagination is defined as “modified consciousness”, what is the status of such experiences inside the consciousness? Is the radical division between imagination and consciousness possible in such case and what is the relation of imagination and consciousness in total? On the basis of the raised issue in the written work the thesis is formed and based that the division of imagination and consciousness in Husserl´s philosophy is possible formally, but not practically, because: a) formally imagination and consciousness object and areas of functioning differ, but practically they cannot be separated due to intentional structure of consciousness and imagination; b) formally the status of experiences of imagination and... [to full text]

Vakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai skirtinga... [toliau žr. visą tekstą] / In the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity... [to full text]

Skirtingų meno sričių kūryba perteikia vidinę kuriančiojo būseną, subjektyvų požiūrį į pasaulį, įprasmina būtį ir padeda save išreikšti specifine – meno kalba. Jau daugelį metų įvairių sričių mokslininkai siekia išsiaiškinti, kaip gimsta meninė kūryba, kas ją inspiruoja ir kokie yra jos atsiradimo veiksniai, aplinkybės, motyvai bei asmeninė prasmė. Tyrimas atliktas jau ketvirtus metus Kalvarijos meno mokykloje vykdomo muzikinio – kūrybinio edukacinio projekto „Mokinių kūrybiškumo ugdymas muzikine kūrybine veikla“ pagrindu. Šio projekto metu mokiniai skatinami kurti dainas bei jas pristatyti meninės kūrybos vakaruose „Kūryba širdimi“. Mokinių dainos kūrimo procesas magistro darbe tiriamas remiantis fenomenologine strategija, padedančia tiriamą fenomeną aprašyti laisvai, iš anksto nesiejant jo su teoriniais ir socialiniais konstruktais, hermeneutine interpretavimo teorija bei konstruktyvistiniu požiūriu. Tyrimo objektas – mokinių dainos kūrimo procesas. Tyrimo tikslas – atskleisti mokinių dainos kūrimo proceso ypatumus ir dainos kūrimą kaip fenomeną. Pirmoje darbo dalyje analizuojamas meninės kūrybos konceptualusis turinys atskleidžiant meninės kūrybos kaip fenomeno paslaptis, sampratą, ypatumus. Fenomenologijos kontekste meninė kūryba – motyvuota, intuityvi, pasižyminti nuojautomis, įžvalgomis, kurios nėra sąmoningai kontroliuojamos. Jai būdingas kūrybinis įkvėpimas, nevaržomas kūrybinio rezultato siekimas. Kiekviename meninės kūrybos žingsnyje susiduriama su skirtingais... [toliau žr. visą tekstą] / Creation of different kinds of art convey the inner state, the subjective creator’s attitude towards the world, gives a sense to the entity and helps to express oneself through a specific – art language. Scientists of various spheres seek to find out how the artistic creation originate, what inspires it and what are the factors, circumstances, motives and personal implications of its origin for many years already. The research is done on the grounds of musical – creative educational project “Education of Pupils’ Creativeness by Musical Creative Activity” that is being implemented at Kalvarijos Art School for fourth year already. During this project pupils are encouraged to write songs and introduce them in artistic creation evenings called “Heart Creation”. In the master’s work, children’s songwriting process is researched with reference to phenomenological strategy that helps to describe the phenomenon researched freely, not interrelating it with theoretical and social constructs, hermeneutic interpretation theory and constructivist viewpoint. The object of the research – the process of pupils’ songwriting. The aim of the research is to reveal the peculiarities of pupils’ songwriting process and to disclose songwriting as a phenomenon. In the first part of the work, the conceptual content of artistic creation is analyzed revealing the secrets, concept and peculiarities of artistic creation as a phenomenon. In the context of phenomenology, artistic creation is motivated... [to full text]

In the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity... [to full text] / Vakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame darbe analizuojamas gamtos patyrimas Antano Kalanavičiaus poezijoje. Aptariama Kalanavičiaus vieta XX a. lietuvių literatūros kontekste. Kalanavičiaus poezija yra archajiška, primena raudos, sakmės poetiką. Kalba kūryboje išryškėja kaip kūno analogas. Kalanavičiaus poetinei metaforai būdingas kelių skirtingų patirčių sujungimas, ryški tapybos, kalvystės ir kalbos sintezė. Formuluojamos fenomenologinės įžvalgos, aptariama sąvokos percepcija sklaida, lemianti darbo specifiką. Subjekto asmeninės patirties sampratai analizuojamas poetinių tekstų prigimtinės erdvės modelis. Aprašomas Kalanavičiaus poringių ir progiesmių gamtiškumas. Analizuojamos metaforos, kylančios iš kalvystės patirties. Aprašomos buvimo Kitame metaforos ir žvilgsnio gamtiškumo fenomenas. Temos aktualumo klausimą įrodo gausa publikacijų, kuriose gamtos ir žmogaus sąmonės santykis vis dar yra aktualus filosofiniuose disputuose; Kalanavičiaus poezijoje kuriamas unikalus kalbėjimo būdas, be to, kūryba yra dar beveik netyrinėta. / In this study it was analyzed the perception of the nature in A. Kalanavičius poetry. First of all it was introduced A. Kalanavičius’ importance in Lithuanian literature context of XX century. Kalanavičius’ poetry is archaic, reminds the poetic of lament or folk-story. His poetry expresses the method of existence.For Kalanavičius’ poetry it is typical to join different experiences.The poetic technique is based on word’s drawing, whittling, chiseling, flexing, smelting and etc.There were formulated the phenomenological acumens, it was discussed the dispersion of the term of perception, which settled the specific of this study. It is important to know that the natural space helps to understand the lyric subject’s experiences and the poetic speeches, which come from those experiences. It was described the perception of the nature of poringės and progiesmės in A. Kalavavičius poetry. This study discussed the metaphors, which described the speaker’s perception of the smithery. Also it was described the phenomenon of metaphor of Being Other and the sight of the nature. In many publications one may find various philosophical disputes about the sense relations of the human being and the nature. It shows that this item-problem is very important in world literature context. Moreover, in Kalanavičius’ poetry is created the unique speaking method, which point to his oneness. Besides, his poetry haven’t been studied so deeply yet.

Fenomenologinė filosofija tampa galimybe atskleisti Nijolės Miliauskaitės poezijos gelmes, naujai ir esmiškai pažvelgti į jos kūrybos jutimiškumą, subjektyvumą, skirtingų kokybių susiliejimą, intensyvius intencionalius santykius. Nemažai lietuvių literatūros kritikos tyrinėta N. Miliauskaitės kūryba iki šiol nesulaukė išsamesnio fenomenologinio žvilgsnio. Analizei pasirinkti visi poetės eilėraščių rinkiniai: „Uršulės S. portretas“ (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“, „Širdies labirintas“ (1999) ir kūrybiškumo turintys N. Miliauskaitės laiškai rašyti buvusiai Marijampolės internato-mokyklos literatūros mokytojai Liudai Viliūnienei. Magistro darbe aprašomi charakteringiausi, poetės kūrybos fenomenus sutelkiantys tekstai. Tyrinėjamas kūrybinės sąmonės atvirumas skirtingiems vaizduotės būdamas – sapnams, svajonėms, troškimams, pasakoms, šių įsivaizduojamų tikrovių svarba kalbančiajam, poetinė fenomenologinė jų specifika. Aprašomi lyrinio subjekto patyrimo galimybes plečiantys susitikimai su daiktais, per daiktus, daiktuose. Analizuojamas erdvėlaikį formuojančio, subjektą apibūdinančio judėjimo fenomeno reikšmingumas N. Miliauskaitės kūryboje. Aprašoma fenomenologinė praeities kaip gelmės raiška poetės tekstuose, iškeliami jutimiški erdvėlaikio sutelktumą ir intensyvumą liudijantys ženklai. Tyrinėjama lyrinio „aš“ kalbinė savimonė, analizuojamas lyrinio „aš“ atvirumas rašto objektams. Fenomenų pasirodymų būdus ir prasmę aprašanti... [toliau žr. visą tekstą] / Phenomenological philosophy becomes a possibility to reveal the depths of Nijole Miliauskaite’s poetry, to have a new and essential look at her creation’s sensuality, subjectivity, coalescence of different qualities, intensive intentional relations. N. Miliauskaite’s creation was studied by many lithuanian literature reviewers, but still it did not receive more comprehensive phenomenological view. For analysis were chosen all poetess verse collections: „Uršulės S. portretas” (“A Portret of Uršule S.”) (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (“A House Where We will not Live”) (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (“The Forbidden Entrance Room”) (1995), „Širdies labirintas“ (“The Labyrinth of Heart”) (1999) and N. Miliauskaite’s letters to Marijampole boarding-school ex-teacher of literature Liuda Viliūnienė. In this master’s work the most characteristic texts which recruit poetess creation phenomenon are described. There is studied the openness of creative consciousness to different ways of imagination – dreams, fantasies, wishes, tales, the importance of this imaginary reality to a speaker, its poetical phenomenological specific. There is described a meeting with things, through things, in things, which expand lyrical subject’s experience possibilities. Also there is analyzed importance of moving phenomenon in N. Miliauskaite’s creation, which forms space-time and describes a subject. It is described phenomenological past as the depth expression in poetess texts, thrown up... [to full text]