Rašto darbe analizuojama vaizduotės ir sąmonės santykio problema Edmundo Husserlio filosofijoje. Remiamasi prielaida, kad vaizduotės kaip unikalaus mentalino žmogaus gebėjimo tema ilgą laiką buvo Vakarų filosofijos diskursų periferijoje. Tokią vaizduotės sampratą įtvirtino Aristotelis. Husserlis reabilitavo vaizduotės reikšmę žmogaus kasdienybėje, todėl dabartiniuose fenomenologijos, sąmonės filosofjos, neurobiologijos etc. tyrimuose tapo būtina apibrėžti vaizduotės ir sąmonės santykį, atsižvelgiant į Husserlio vaizduotės ir sąmonės analizę. Rašto darbe iškeliama ir analizuojama problema: jeigu visi sąmonės išgyvenimai yra vienintelė tikrovė, o vaizduotė apibrėžiama kaip „modifikuota sąmonė“, koks tų išgyvenimų statusas vidujai sąmonės? Ar tokiu atveju įmanoma radikali perskyra tarp vaizduotės ir sąmonės ir koks apskritai yra vaizduotės ir sąmonės santykis? Iškeltos problemos pagrindu rašto darbe suformuluojama ir pagrindžiama tezė, kad vaizduotės ir sąmonės skirtis Husserlio filosofijoje galimà formaliai, bet ne praktiškai, nes: a) formaliai vaizduotės ir sąmonės objektas bei veikimo laukai skiriasi, bet praktiškai jų atskirti negalima dėl intencionalios sąmonės ir vaizduotės struktūros; b) formaliai vaizduotės ir sąmonės išgyvenimų statusas yra skirtingas, bet praktiškai tokia skirtis negali būti pagrįsta dėl išgyvenimus suvienodinančios sintetinės laiko funkcijos; c) formaliai galima atskirti aktualų realybės suvokimą (sąmonės gebėjimas) nuo įsivaizdavimo, bet... [toliau žr. visą tekstą] / The written work analyzed the issue of imagination and consciousness relation in Edmund Husserl´s philosophy. The presumption is referred that the theme of imagination as a unique mental human’s ability for a long time has been in the periphery of Western philosophy discourses. Such position of imagination has been fixed by Aristotle. Husserl has rehabilitated the meaning of imagination in the daily human life, therefore it has become a necessity in the current phenomenology, consciousness philosophy, neurobiology, etc. researches to define the relation of imagination and consciousness, considering Husserl´s imagination and consciousness analysis. The issue is raised and analyzed in the written work: if all consciousness experiences are the sole reality, and imagination is defined as “modified consciousness”, what is the status of such experiences inside the consciousness? Is the radical division between imagination and consciousness possible in such case and what is the relation of imagination and consciousness in total? On the basis of the raised issue in the written work the thesis is formed and based that the division of imagination and consciousness in Husserl´s philosophy is possible formally, but not practically, because: a) formally imagination and consciousness object and areas of functioning differ, but practically they cannot be separated due to intentional structure of consciousness and imagination; b) formally the status of experiences of imagination and... [to full text]

History teaching has its own peculiarities as every teaching subject. At the first sight history teaching is not very different from other subject teaching, but it is not so. For example, while teaching geography, there is a possibility to observe tides, mountains, active volcanes, the change of climate, effect on production etc. While teaching biology, the visual aids can be used observing the researched phenomena, they can also be applied in acknowledgment of this area phenomena. However, it is impossible to see the past directly learning history. There are no more wars and battles, peace, country borders exchange, solemn wows, which used to be given, revolutions and rebellions. It is only possible to imagine them. That means, that the demand of visual thinking, which could only be realized by visual arts, appears in this case, and in the case of history taught at school history coursebooks, illustrations are needed. The aim of the work is to show that illustrations of history help to develop visual thinking. The object of research is the development of visual thinking during history lessons. The objectives of the work are to analyze philosophical, pedagogical, phychological literature, studies of art, related to the analysed topic, to show the conception of visual thinking, to present the survey of history coursebooks polygraphic development and the survey of illustrations art change, to research educational premises in the development of visual thinking. In this work the... [to full text]

Vakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai skirtinga... [toliau žr. visą tekstą] / In the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity... [to full text]

In the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity... [to full text] / Vakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai... [toliau žr. visą tekstą]

Ką, kodėl ir kaip slepia žmogus? Kas yra paslaptis? Kas slepiasi už pačios paslapties? Ar gali būti, kad žmoguje esantys slėpiniai ir pačio žmogaus paslaptys yra Būties paslapties kartotė? Ar galima analizuojant žmogaus paslaptis ką nors sužinoti apie Būtį? Būties stoka įgalina mus laužyti taisykles, dekonstruoti vaidmenis, nusižengti sociumo įstatymams. Būties trokšdami išbandome visus kelius, o bandymų destruktyvią informaciją užkasame kaip vaikiškus sekretus. Žmogus slepia Nerimą. Nerimas slepia Niekį. O “gryna Būtis ir grynas Niekis yra tas pats.”. / What, why and how does a man hide? What is a secret? What hides behind the secret itself? Can it be that the secrets within a human being and the secrets of a man are the repetition of the secret of Being? Is it possible to find out anything about Being by analyzing the secrets of man? The lack of Being empowers us to break the rules, to deconstruct the roles, to violate the laws of the social. While wishing for Being we try out all the ways, and we cover up the destructive information of the attempts as childish secrets. A man hides Anxiety. Anxiety hides Nothingness. “Pure Being and pure Nothing are the same.”.

Fenomenologinė filosofija tampa galimybe atskleisti Nijolės Miliauskaitės poezijos gelmes, naujai ir esmiškai pažvelgti į jos kūrybos jutimiškumą, subjektyvumą, skirtingų kokybių susiliejimą, intensyvius intencionalius santykius. Nemažai lietuvių literatūros kritikos tyrinėta N. Miliauskaitės kūryba iki šiol nesulaukė išsamesnio fenomenologinio žvilgsnio. Analizei pasirinkti visi poetės eilėraščių rinkiniai: „Uršulės S. portretas“ (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“, „Širdies labirintas“ (1999) ir kūrybiškumo turintys N. Miliauskaitės laiškai rašyti buvusiai Marijampolės internato-mokyklos literatūros mokytojai Liudai Viliūnienei. Magistro darbe aprašomi charakteringiausi, poetės kūrybos fenomenus sutelkiantys tekstai. Tyrinėjamas kūrybinės sąmonės atvirumas skirtingiems vaizduotės būdamas – sapnams, svajonėms, troškimams, pasakoms, šių įsivaizduojamų tikrovių svarba kalbančiajam, poetinė fenomenologinė jų specifika. Aprašomi lyrinio subjekto patyrimo galimybes plečiantys susitikimai su daiktais, per daiktus, daiktuose. Analizuojamas erdvėlaikį formuojančio, subjektą apibūdinančio judėjimo fenomeno reikšmingumas N. Miliauskaitės kūryboje. Aprašoma fenomenologinė praeities kaip gelmės raiška poetės tekstuose, iškeliami jutimiški erdvėlaikio sutelktumą ir intensyvumą liudijantys ženklai. Tyrinėjama lyrinio „aš“ kalbinė savimonė, analizuojamas lyrinio „aš“ atvirumas rašto objektams. Fenomenų pasirodymų būdus ir prasmę aprašanti... [toliau žr. visą tekstą] / Phenomenological philosophy becomes a possibility to reveal the depths of Nijole Miliauskaite’s poetry, to have a new and essential look at her creation’s sensuality, subjectivity, coalescence of different qualities, intensive intentional relations. N. Miliauskaite’s creation was studied by many lithuanian literature reviewers, but still it did not receive more comprehensive phenomenological view. For analysis were chosen all poetess verse collections: „Uršulės S. portretas” (“A Portret of Uršule S.”) (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (“A House Where We will not Live”) (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (“The Forbidden Entrance Room”) (1995), „Širdies labirintas“ (“The Labyrinth of Heart”) (1999) and N. Miliauskaite’s letters to Marijampole boarding-school ex-teacher of literature Liuda Viliūnienė. In this master’s work the most characteristic texts which recruit poetess creation phenomenon are described. There is studied the openness of creative consciousness to different ways of imagination – dreams, fantasies, wishes, tales, the importance of this imaginary reality to a speaker, its poetical phenomenological specific. There is described a meeting with things, through things, in things, which expand lyrical subject’s experience possibilities. Also there is analyzed importance of moving phenomenon in N. Miliauskaite’s creation, which forms space-time and describes a subject. It is described phenomenological past as the depth expression in poetess texts, thrown up... [to full text]

In this work is analysed problem – younger and older teenager and young adult visual thinking peculiarities and education. Objective of this research is to find younger and older teenager and young adult visual thinking peculiarities and provide recomendation for education of visual thinking. Research task: 1. To analyse visual thinking development singularities in nonfiction education and psichological literature. 2. Compare younger and older teenager and young adult visual abstractiveness level. 3. Compare younger and older teenager and young adult colow expression of images expressing notions: „happyness“, „anger“, „fear“, „sorrow“, „fault“, „shame“. 4. Compare younger and older teenager and young adult expression using shapes of theese notions („happyness“, „anger“, „fear“, „sorrow“, „fault“, „shame“). In this work used theese methods of objective: analyse of science literature, grapic objective, that is drawing task, data – processing using PC (SPSS package), statistics. I have used graphic research methodology provided by D. Jurkšaitė (1982): using colors and shapes express six notions („happyness“, „anger“, „fear“, „sorrow“, „fault“, „shame“). In this research used these colors: yellow, orange, pink, red, hirsch, light blue, blue, purple, salad-bowl, green, brown, black. Task perform time infinitive. In objective attendanced 150 respondents, in three age groups: 50 younger teenagers, 15-16 years, 50 older teenagers,18-21 years and 50 young adults, 22-27 years... [to full text]

В диссертации исследуются способы «воображения» нации в произведениях Николая Карамзина малых жанров. В отличие от существующей традиции исследования проблематики нации в творчестве Карамзина, в диссертации анализируется не совокупность идей писателя, но поэтика нации в самих текстах. Конститутивными элементами ее поэтики полагаются пространство, время и эмоции, значения которых систематически исследуются в его панегирических, политических и художественных текстах. Такой исследовательский ракурс позволяет раскрыть связь между эстетическим измерением текста и политическим воображением писателя. В работе показывается, что специфика значений элементов поэтики нации раскрывается посредством эстетических категорий возвышенного и прекрасного (понимаемых, основываясь на эстетике Эдмунда Берка), которые, в свою очередь, связаны с реалистической и утопической тенденциями его политического мышления. Кроме того, в диссертации рассматриваются особенности взаимодействия между поэтикой нации и империи. Работа имеет междисциплинарный характер, так как в ней учитываются различные подходы, применяемые в других областях (историй эмоций и идей, эстетике, политической теории), прямо или косвенно связанных с исследованиями проблематики нации. В диссертации применяется конструктивистский подход, а также структурный метод анализа. / Disertacijoje yra tiriama, kokiu būdu yra „įsivaizduojama“ tauta Nikolajaus Karamzino mažųjų žanrų kūriniuose. Skirtingai nuo esančios tautos problematikos tyrinėjimo tradicijos Karamzino kūryboje, disertacijoje dėmesys yra sutelkiamas ne į rašytojo idėjų visumą, ar tautos sampratos analizę, bet į jos poetikos tyrimą pačiuose tekstuose. Pagrindiniais tautos poetikos elementais yra laikomi erdvė, laikas bei emocijos, kurių reikšmės yra sistemingai analizuojamos panegiriniuose, politiniuose bei grožiniuose Karamzino tekstuose. Šitoks tyrinėjimo rakursas leidžia atskleisti ryšį tarp estetinio teksto lygmens ir rašytojo politinės „vaizduotės“. Darbe yra parodoma, kad tautos poetikos elementų reikšmių specifika atsiskleidžia per estetines grožio bei pakylėtumo kategorijas (suprantamas, remiantis Edmundo Berko estetika), kurios, savo ruožtu, yra susijusios su rašytojo realistine bei utopine politinio mąstymo tendencija. Be to, darbe yra išryškinami sąveikos ypatumai bei skirtumai tarp tautos ir imperijos poetikos. Darbas yra tarpdisciplininio pobūdžio, kadangi jame yra atsižvelgiama į įvairias prieigas, taikomas kitose mokslo srityse (emocijų ir idėjų istorijoje, estetikoje, politinėje teorijoje), tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su tautos problematikos nagrinėjimu. Disertacijoje yra laikomasi konstruktyvistinės prieigos, atsisakančios esencializuoti reiškinius, bei taikomas struktūrinis analizės metodas. / The dissertation is devoted to the question how the nation is “imagined” in Nikolaj Karamzin’s works of the small genre. Unlike the existing tradition of researches of the problematics of the nation in Karamzin’s works, in this doctoral thesis attention is focused not on the set of his ideas, or on analysis of the concept of the nation, but on the poetics of the nation his texts on their own. The main elements of the poetics of the nation are considered to be space, time and emotions, whose meanings are systematically analyzed in Karamzin’s panegyric, political and prose fiction texts. Such study perspective allows revealing a connection between aesthetic dimension of the text and his political “imagination”. It is shown that the meaning of the elements of the poetics of the nation is defined through the categories of the sublime and the beautiful (understood basing on Edmund Burke’s aesthetics) that, in turn, are related to realistic and utopian tendency in Karamzin’s political “imagination”. Besides, the work highlights the peculiarities of the interrelation between the poetics of the nation and the empire in his texts. It has an interdisciplinary character, because it draws on different approaches applied in various areas of science (history of ideas and emotions, aesthetics, political theory) directly or indirectly related to analysis of the problematics of the nation. The dissertation uses the constructivist approach and structural method of analysis.

Disertacijoje yra tiriama, kokiu būdu yra „įsivaizduojama“ tauta Nikolajaus Karamzino mažųjų žanrų kūriniuose. Skirtingai nuo esančios tautos problematikos tyrinėjimo tradicijos Karamzino kūryboje, disertacijoje dėmesys yra sutelkiamas ne į rašytojo idėjų visumą, ar tautos sampratos analizę, bet į jos poetikos tyrimą pačiuose tekstuose. Pagrindiniais tautos poetikos elementais yra laikomi erdvė, laikas bei emocijos, kurių reikšmės yra sistemingai analizuojamos panegiriniuose, politiniuose bei grožiniuose Karamzino tekstuose. Šitoks tyrinėjimo rakursas leidžia atskleisti ryšį tarp estetinio teksto lygmens ir rašytojo politinės „vaizduotės“. Darbe yra parodoma, kad tautos poetikos elementų reikšmių specifika atsiskleidžia per estetines grožio bei pakylėtumo kategorijas (suprantamas, remiantis Edmundo Berko estetika), kurios, savo ruožtu, yra susijusios su rašytojo realistine bei utopine politinio mąstymo tendencija. Be to, darbe yra išryškinami sąveikos ypatumai bei skirtumai tarp tautos ir imperijos poetikos. Darbas yra tarpdisciplininio pobūdžio, kadangi jame yra atsižvelgiama į įvairias prieigas, taikomas kitose mokslo srityse (emocijų ir idėjų istorijoje, estetikoje, politinėje teorijoje), tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su tautos problematikos nagrinėjimu. Disertacijoje yra laikomasi konstruktyvistinės prieigos, atsisakančios esencializuoti reiškinius, bei taikomas struktūrinis analizės metodas. / The dissertation is devoted to the question how the nation is “imagined” in Nikolaj Karamzin’s works of the small genre. Unlike the existing tradition of researches of the problematics of the nation in Karamzin’s works, in this doctoral thesis attention is focused not on the set of his ideas, or on analysis of the concept of the nation, but on the poetics of the nation his texts on their own. The main elements of the poetics of the nation are considered to be space, time and emotions, whose meanings are systematically analyzed in Karamzin’s panegyric, political and prose fiction texts. Such study perspective allows revealing a connection between aesthetic dimension of the text and his political “imagination”. It is shown that the meaning of the elements of the poetics of the nation is defined through the categories of the sublime and the beautiful (understood basing on Edmund Burke’s aesthetics) that, in turn, are related to realistic and utopian tendency in Karamzin’s political “imagination”. Besides, the work highlights the peculiarities of the interrelation between the poetics of the nation and the empire in his texts. It has an interdisciplinary character, because it draws on different approaches applied in various areas of science (history of ideas and emotions, aesthetics, political theory) directly or indirectly related to analysis of the problematics of the nation. The dissertation uses the constructivist approach and structural method of analysis. / В диссертации исследуются способы «воображения» нации в произведениях Николая Карамзина малых жанров. В отличие от существующей традиции исследования проблематики нации в творчестве Карамзина, в диссертации анализируется не совокупность идей писателя, но поэтика нации в самих текстах. Конститутивными элементами ее поэтики полагаются пространство, время и эмоции, значения которых систематически исследуются в его панегирических, политических и художественных текстах. Такой исследовательский ракурс позволяет раскрыть связь между эстетическим измерением текста и политическим воображением писателя. В работе показывается, что специфика значений элементов поэтики нации раскрывается посредством эстетических категорий возвышенного и прекрасного (понимаемых, основываясь на эстетике Эдмунда Берка), которые, в свою очередь, связаны с реалистической и утопической тенденциями его политического мышления. Кроме того, в диссертации рассматриваются особенности взаимодействия между поэтикой нации и империи. Работа имеет междисциплинарный характер, так как в ней учитываются различные подходы, применяемые в других областях (историй эмоций и идей, эстетике, политической теории), прямо или косвенно связанных с исследованиями проблематики нации. В диссертации применяется конструктивистский подход, а также структурный метод анализа.

Šiame darbe teoriškai nagrinėjamas vaizuotės ir tikrovės santykis stop kadro animacijoje, toliau santykio tarp vaizduotės ir tikrovės interpretaciją pateikiant muzikiniame stop kadro animaciniame klipe. Teorinėje darbo dalyje analizuojama vaizduotės samprata apibrėžiant ir atskiriant vaizduotės ir fantazijos sąvokas. Aptariama tikrovės sąvoka ir keliamas jos realumo klausimas. Taip pat aptariama daiktiškumo ir fenomenologijos svarba tikrovei. Analizuojami vaizduotės šaltiniai: prisiminimo reprezentacija ir dabarties motyvacija vaizduotei. / In this work imagination and reality relation in stop-motion animation is analyzed theoretically, in which later those insights will be reflected and interpreted in a stop-motion animation music clip. The theoretical part of this work, the conception of imagination, is analyzed by defining and distinguishing the concept of imagination and phantasy. It discusses the concept of reality. Also the importance of materiality and the phenomenology to reality is discussed. The source of imagination is analyzed: representation of memories and motivation of present to imagination.