Darbe nagrinėjama tikėjimo kaip santykio su tikrove praradimo patirties problema bei jos raiška šiuolaikinėje muzikinėje kūryboje. Estetinė žiūra čia suprantama kaip galimybė šią patirtį medijuoti skirtingai nuo mokslinio jos traktavimo būdo, ir taip problemą aktualizuoti meno kūrinį išgyvenančioje sąmonėje. Ši meno geba atskleidžiama remiantis A. Schopenhauer’io, F. Nietzsche’s ir M. Heidegger’io mąstymu. Išskirtinė vieta čia tenka muzikinei kūrybai, kuri suprantama kaip apjungianti savyje du prasmės medijavimo elementus: kalbinį (poetinį) ir garsinį (muzikinį). Abu šie elementai yra traktuojami kaip vienas kitą papildantys; kalba suteikia kontekstą garsui, o muzika praturtina poetinį kūrinio skambesį. Per vokiečių grupės Sapnų dienoraštis albumo Vienas iš 18 angelų hermeneutinę interpretaciją siekiama parodyti tikėjimo problemos aktualumą šiandienos kontekste. Tikėjimo problema pasirodo kaip Nietzsche’s filosofijoje konceptualizuotos nihilistinės sąmonės bruožų turinti laikysena. Albume susiduriama su pasaulio, kurį yra apleidusi dieviškoji tikrovė, įvaizdžiu, kuris suprantamas kaip modifikuotas Nietzsche’s „Dievo mirties“ skelbimas. Santykio su tikrove praradimo situacijoje pagrindinis dėmesys atitenka gyvenimo įprasminimo paieškai. Netiesioginė Nietzsche’s nihilistinio mąstymo adaptacija interpretuojamame albume suprantama kaip tebesitęsiantis iššūkis Vakarų kultūrai susiorientuoti savyje. / In this research the problem of faith as an experience of loss of relation with reality is approached through its manifestation in modern musical creation. Aesthetical point of view is understood as a possibility to mediate this experience in a different way than it is treated in science, and by doing so, it can actualize given problem in an art recepting consciousness. This art’s capacity is revealed in the philosophy of A. Schopenhauer, F. Nietzsche and M. Heidegger. Exclusive attention in this research is given to musical creation, which is understood as interconnecting two elements of sense mediation: linguistic (poetic) and sound (musical). Both these elements are treated as complementing one another; speech gives context to music, and music enriches poetical sound. The relevancy of problem of faith in modern context is shown through hermeneutical interpretation of German musical band Diary of Dreams’ album One of 18 angels. The problem of faith reveals itself in nihilistc way, which was conceptualized in the philosophy of Nietzsche. The album presents a vision of the world which is abandoned by divinity. Such vision is understood as a modified Nietzsche’s statement of „God’s death“. In a situation of loss of relation with reality main attention goes towards the search for the sense of existence. Recognition of indirect adaptation of Nietzsche’s thinking is understood as a continuing challenge for the Western culture to understand itself.

Rašto darbe analizuojama vaizduotės ir sąmonės santykio problema Edmundo Husserlio filosofijoje. Remiamasi prielaida, kad vaizduotės kaip unikalaus mentalino žmogaus gebėjimo tema ilgą laiką buvo Vakarų filosofijos diskursų periferijoje. Tokią vaizduotės sampratą įtvirtino Aristotelis. Husserlis reabilitavo vaizduotės reikšmę žmogaus kasdienybėje, todėl dabartiniuose fenomenologijos, sąmonės filosofjos, neurobiologijos etc. tyrimuose tapo būtina apibrėžti vaizduotės ir sąmonės santykį, atsižvelgiant į Husserlio vaizduotės ir sąmonės analizę. Rašto darbe iškeliama ir analizuojama problema: jeigu visi sąmonės išgyvenimai yra vienintelė tikrovė, o vaizduotė apibrėžiama kaip „modifikuota sąmonė“, koks tų išgyvenimų statusas vidujai sąmonės? Ar tokiu atveju įmanoma radikali perskyra tarp vaizduotės ir sąmonės ir koks apskritai yra vaizduotės ir sąmonės santykis? Iškeltos problemos pagrindu rašto darbe suformuluojama ir pagrindžiama tezė, kad vaizduotės ir sąmonės skirtis Husserlio filosofijoje galimà formaliai, bet ne praktiškai, nes: a) formaliai vaizduotės ir sąmonės objektas bei veikimo laukai skiriasi, bet praktiškai jų atskirti negalima dėl intencionalios sąmonės ir vaizduotės struktūros; b) formaliai vaizduotės ir sąmonės išgyvenimų statusas yra skirtingas, bet praktiškai tokia skirtis negali būti pagrįsta dėl išgyvenimus suvienodinančios sintetinės laiko funkcijos; c) formaliai galima atskirti aktualų realybės suvokimą (sąmonės gebėjimas) nuo įsivaizdavimo, bet... [toliau žr. visą tekstą] / The written work analyzed the issue of imagination and consciousness relation in Edmund Husserl´s philosophy. The presumption is referred that the theme of imagination as a unique mental human’s ability for a long time has been in the periphery of Western philosophy discourses. Such position of imagination has been fixed by Aristotle. Husserl has rehabilitated the meaning of imagination in the daily human life, therefore it has become a necessity in the current phenomenology, consciousness philosophy, neurobiology, etc. researches to define the relation of imagination and consciousness, considering Husserl´s imagination and consciousness analysis. The issue is raised and analyzed in the written work: if all consciousness experiences are the sole reality, and imagination is defined as “modified consciousness”, what is the status of such experiences inside the consciousness? Is the radical division between imagination and consciousness possible in such case and what is the relation of imagination and consciousness in total? On the basis of the raised issue in the written work the thesis is formed and based that the division of imagination and consciousness in Husserl´s philosophy is possible formally, but not practically, because: a) formally imagination and consciousness object and areas of functioning differ, but practically they cannot be separated due to intentional structure of consciousness and imagination; b) formally the status of experiences of imagination and... [to full text]

Šiame darbe pristatoma viena aktualiausių šių dienų filosofijos temų – tikrovės ir simuliakrų santykis postmodernioje kultūroje, remiantis Jeano Baudrillard‘o filosofija. Šiandieninėje kultūroje tikrovės ir iliuzijos perskyra praranda savo reikšmę, nes dėl simuliakrų įsigalėjimo nebelieka tikrovės objektyvumo kriterijų. Dėl to Baudrillard‘as pasiūlo „hipertikrovės“ terminą, kurio pagalba yra konstruojamas naujas tikrovės modelis, nereikalaujantis objektyvaus realumo pagrindimo. Pirmojoje darbo dalyje yra apžvelgiamos Platono ir Friedricho Nietzsches tikrovės sampratos. Platono tikrovė tai – nekintamas idėjų pasaulis, tikrojo pažinimo objektas, nieko bendra neturintis su empirine tikrove ir jos suvokimu. Platonizmui priešinga pozicija būtų Nietzsches pozicija, kuomet tikrovė aiškiausiai iškyla meno kūrinyje, ir pasaulis suvokiamas per estetinį reiškinį. Pereinant prie Baudrillard‘o „simuliakro“ teorijos nagrinėjimo trumpai pristatoma Gilles‘o Deleuze‘o filosofijoje pasirodanti „simuliakro“ sąvoka, apjungianti Platono ir Nietzsches pozicijas. Antrojoje darbo dalyje analizuojama Baudrillard‘o „simuliakro“ samprata. Baudrillard‘ui simuliacija ir simuliakras nėra nei kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Šiame darbe per simuliakro sampratą nusakomas kultūros ir visuomenės santykis su jos objektais, panaikinus prasmingo ženklo kaip originalo galimybę. Trečiojoje darbo dalyje atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinį istorijos supratimą ir individo situaciją simuliacijų valdomojoje... [toliau žr. visą tekstą] / This study deals with one of the topical problem of contemporary philosophy - the problem of reality in post-modern culture, as it is represented in terms of „simulacrum“, and „hiperreality“, in philosophy of Jean Baudrillard. In contemporary culture, the opposition between reality and illusion has lost its significance, since because of the dominance of simulacra, there are no criteria left of objective reality. This is why the term „hiperreality“, proposed by Baudrillard, becomes important as used for construction of the new model of reality, which does not need objective justification. In the first part of the thesis, Plato and Friedrich Nietzsche‘s conceptions of reality are surveyed. These two philosophers are chosen as representing different ontological conceptions, both relevant to contemporary consideration of reality. While Plato’s reality is the ideal non-empirical word, the object of true knowledge, for Nietzsche reality is truly conceived in the work of art. Also the term „simulacrum“, introduced into post-modern philosophy by Gilles Deleuze, makes its appearance. The second part of the thesis analyses the main notion of „simulacrum“ in philosophy of Jean Baudrillard. In the third part, the status of history and person in the non-referential reality is analysed. History has been always considered an objective science. Today history needs objective justification once again. Finally, in the fourth part of the thesis, an attempt is made to explain the terms of... [to full text]

Šiame darbe teoriškai nagrinėjamas vaizuotės ir tikrovės santykis stop kadro animacijoje, toliau santykio tarp vaizduotės ir tikrovės interpretaciją pateikiant muzikiniame stop kadro animaciniame klipe. Teorinėje darbo dalyje analizuojama vaizduotės samprata apibrėžiant ir atskiriant vaizduotės ir fantazijos sąvokas. Aptariama tikrovės sąvoka ir keliamas jos realumo klausimas. Taip pat aptariama daiktiškumo ir fenomenologijos svarba tikrovei. Analizuojami vaizduotės šaltiniai: prisiminimo reprezentacija ir dabarties motyvacija vaizduotei. / In this work imagination and reality relation in stop-motion animation is analyzed theoretically, in which later those insights will be reflected and interpreted in a stop-motion animation music clip. The theoretical part of this work, the conception of imagination, is analyzed by defining and distinguishing the concept of imagination and phantasy. It discusses the concept of reality. Also the importance of materiality and the phenomenology to reality is discussed. The source of imagination is analyzed: representation of memories and motivation of present to imagination.

Magistro darbe analizuojama, kokios sovietinės tikrovės aukos ironizuojamos 1987-1989 metų lietuvių ir čekų romanuose. Tiriamoji medžiaga ir šaltiniai – sovietinę tikrovę aprašantys romanai: Milano Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė“ (1987 m.) ir Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ (1989 m.). Kūrinių pasirinkimą lėmė siužetų skirtingumas ir juos vienijanti politinė situacija. Teorinėje darbo dalyje pristatoma ironizavimo galimybių teorija ir ironijos funkcijos. Tiriamojoje dalyje analizuojamos Kunderos romane „Nepakeliama būties lengvybė“ ir Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ ironizuojamos sovietinės tikrovės aukos. Pastebėta, jog tiriamuosiuose romanuose ironizuojamos skirtingos sovietinės tikrovės aukos: Kunderos romane sovietinė tikrovė ironizuojama ironijos aukomis pasirenkant gyvenimo ir būties, gyvenimo ir objektyvios tikrovės vaizdavimo būdus. Kiekvienas veikėjas stengiasi atsakyti į klausimą, ar tai, kas vyksta sovietinėje tikrovėje yra teisinga? Ar išdavystė, nelaisvė, melas, pigumas yra tai, kas pasaulyje iš tiesų turėtų būti? Kunderos romane kultūros sąvoka pateikiama skirtingai: a) kultūra skatina žmonių brandą ir atspindi susiformavusias vertybines nuostatas, b) kultūra yra vertybinių nuostatų kaitos refleksija, maištavimo prieš sovietinę tikrovę būdas. Gavelio romane sovietinė tikrovė ironizuojama ironijos aukomis pasirenkant kultūros objektus: kalbą, rašytojus, tekstus, gyvenimą, kaip žaidimą. Gavelio romane svarbios tampa žmogaus... [toliau žr. visą tekstą] / Master’s thesis analyses what victims of the Soviet reality are ironized in the Lithuanian and Czech novels written within 1987-1989. Research material and sources - Milan Kundera’s novel Nepakeliama būties lengvybė (The Unbearable Lightness of Being, 1987) and Ričardas Gavelis’ novel Vilniaus pokeris (Vilnius Poker, 1989), both of which depict the Soviet reality. The choice of novels was determined by plot difference and common political situation. The theoretical part of the paper presents the theory of the possibility of ironization and irony functions. The research part of the paper analyses ironized victims of the Soviet reality in Kundera’s novel Nepakeliama būties lengvybė and Gavelis’ novel Vilniaus pokeris. The paper reveals that different victims of the Soviet reality are ironized in the novels. The Soviet reality in Kundera’s novel is ironized through the choice of depicting life and existence, life and objective reality as irony victims. Each character tries to answer the following questions: whether what is happening in the Soviet reality is correct? Whether betrayal, prison, lie and cheapness are the things which should really prevail in the world? The concept of culture is presented differently in Kundera’s novel: a) culture promotes human maturity and reflects settled values; b) culture is a reflection of the change of values and the way of rebellion against the Soviet reality. The Soviet reality in Gavelis novel is ironized through the choice of cultural... [to full text]