The dissertation investigates the postmodern features of Salman Rushdie’s novels Shame and Midnight’s Children within the theoretical framework of postmodernism. The inward-directed approach to a literary text, which has been chosen as a basis for the research, incorporates the body of texts by the famous theorists of postmodernism Jacques Derrida, Michel Foucault, Roland Barthes, Ihab Hassan, Jean Baudrillard and others. With the view to the indeterminacy of the approach, the concept of decentering, embracing such terms as the elimination of the transcendental signified, supplement, simulacrum, indeterminacy, the death of the author, has been chosen as a key concept to discuss text-oriented propositions. The analysis of Salman Rushdie’s novel Midnight’s Children explores the undermining of the traditional connotations of synecdoche. The interpretation of the text reveals how the strategy of play is employed to incorporate traditional images into the postmodern narrative of the novel. The connotations attributed to different images are constantly subjected to subversion and undermining in the text. The investigation of the concept indeterminacy with the view to the narrative of Midnight’s Children focuses on the imagery related to the concept of the void and its supplements. The analysis of Salman Rushdie’s novel Shame draws on the concept of the image as a simulacrum/supplement, employing J. Derrida and J. Baudrillard’s theoretical propositions. It uncovers the detachment of... [to full text] / Disertacijos tyrimo objektu pasirinktos postmodernizmo apraiškos Salman Rushdie romanuose Vidurnakčio vaikai ir Gėda. Tyrimo teoriniu pagrindu buvo pasirinktas į tekstą orientuotas požiūris, atstovaujamas šių mokslininkų: Michel Foucault, Jacques Derrida, Roland Barthes, Ihab Hassan, Jean Baudrillard ir kt. Atsižvelgiant į pasirinkto požiūrio neapibrėžtumą, pagrindine teorine sąvoka buvo pasirinkta išcentrinimo sąvoka, kuri yra sietina su šiais terminais: transcendentalinio subjekto nesatis, suplementas, simuliakras, neapibrėžtumas, autoriaus mirtis. Salman Rushdie romano Vidurnakčio vaikai interpretacijoje tiriama tradicinių sinekdochos reikšmių transformacija. Analizuojant atskleidžiama, kaip rašytojas naudoja žaidimo strategiją tradicinių įvaizdžių panaudojimui postmoderniame kūrinyje, nuolat transformuodamas ir neigdamas įvaizdžių reikšmes. Romano Vidurnakčio vaikai naratyvas analizuojamas neapibrėžtumo sąvokos pagrindu. Pagrindinis dėmesys šioje interpretacijoje skiriamas įvaizdžiams, siejamiems su tuštumos ir suplemento sąvokomis. Salman Rushdie romano Gėda interpretacijoje dėmesys skiriamas postmodernaus įvaizdžio kaip simuliakro/suplemento sampratos analizei. Teorinis interpretacijos pagrindas- J. Derrida ir J. Baudrillard veikalai. Analizė atskleidžia postmodernaus įvaizdžio ir realybės santykio nesatį bei realybės suplementų pažeidžiamumą. Apibendrinant, Salman Rushdei romanų interpretacija atskleidžia išcentrinimo sąvokos sudėtingumą ir neapibrėžtumą, bei bendrą... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame darbe pristatoma viena aktualiausių šių dienų filosofijos temų – tikrovės ir simuliakrų santykis postmodernioje kultūroje, remiantis Jeano Baudrillard‘o filosofija. Šiandieninėje kultūroje tikrovės ir iliuzijos perskyra praranda savo reikšmę, nes dėl simuliakrų įsigalėjimo nebelieka tikrovės objektyvumo kriterijų. Dėl to Baudrillard‘as pasiūlo „hipertikrovės“ terminą, kurio pagalba yra konstruojamas naujas tikrovės modelis, nereikalaujantis objektyvaus realumo pagrindimo. Pirmojoje darbo dalyje yra apžvelgiamos Platono ir Friedricho Nietzsches tikrovės sampratos. Platono tikrovė tai – nekintamas idėjų pasaulis, tikrojo pažinimo objektas, nieko bendra neturintis su empirine tikrove ir jos suvokimu. Platonizmui priešinga pozicija būtų Nietzsches pozicija, kuomet tikrovė aiškiausiai iškyla meno kūrinyje, ir pasaulis suvokiamas per estetinį reiškinį. Pereinant prie Baudrillard‘o „simuliakro“ teorijos nagrinėjimo trumpai pristatoma Gilles‘o Deleuze‘o filosofijoje pasirodanti „simuliakro“ sąvoka, apjungianti Platono ir Nietzsches pozicijas. Antrojoje darbo dalyje analizuojama Baudrillard‘o „simuliakro“ samprata. Baudrillard‘ui simuliacija ir simuliakras nėra nei kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Šiame darbe per simuliakro sampratą nusakomas kultūros ir visuomenės santykis su jos objektais, panaikinus prasmingo ženklo kaip originalo galimybę. Trečiojoje darbo dalyje atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinį istorijos supratimą ir individo situaciją simuliacijų valdomojoje... [toliau žr. visą tekstą] / This study deals with one of the topical problem of contemporary philosophy - the problem of reality in post-modern culture, as it is represented in terms of „simulacrum“, and „hiperreality“, in philosophy of Jean Baudrillard. In contemporary culture, the opposition between reality and illusion has lost its significance, since because of the dominance of simulacra, there are no criteria left of objective reality. This is why the term „hiperreality“, proposed by Baudrillard, becomes important as used for construction of the new model of reality, which does not need objective justification. In the first part of the thesis, Plato and Friedrich Nietzsche‘s conceptions of reality are surveyed. These two philosophers are chosen as representing different ontological conceptions, both relevant to contemporary consideration of reality. While Plato’s reality is the ideal non-empirical word, the object of true knowledge, for Nietzsche reality is truly conceived in the work of art. Also the term „simulacrum“, introduced into post-modern philosophy by Gilles Deleuze, makes its appearance. The second part of the thesis analyses the main notion of „simulacrum“ in philosophy of Jean Baudrillard. In the third part, the status of history and person in the non-referential reality is analysed. History has been always considered an objective science. Today history needs objective justification once again. Finally, in the fourth part of the thesis, an attempt is made to explain the terms of... [to full text]

The dissertation investigates the postmodern features of Salman Rushdie’s novels Shame and Midnight’s Children within the theoretical framework of postmodernism. The inward-directed approach to a literary text, which has been chosen as a basis for the research, incorporates the body of texts by the famous theorists of postmodernism Jacques Derrida, Michel Foucault, Roland Barthes, Ihab Hassan, Jean Baudrillard and others. With the view to the indeterminacy of the approach, the concept of decentering, embracing such terms as the elimination of the transcendental signified, supplement, simulacrum, indeterminacy, the death of the author, has been chosen as a key concept to discuss text-oriented propositions. The analysis of Salman Rushdie’s novel Midnight’s Children explores the undermining of the traditional connotations of synecdoche. The interpretation of the text reveals how the strategy of play is employed to incorporate traditional images into the postmodern narrative of the novel. The connotations attributed to different images are constantly subjected to subversion and undermining in the text. The investigation of the concept indeterminacy with the view to the narrative of Midnight’s Children focuses on the imagery related to the concept of the void and its supplements. The analysis of Salman Rushdie’s novel Shame draws on the concept of the image as a simulacrum/supplement, employing J. Derrida and J. Baudrillard’s theoretical propositions. It uncovers the detachment of... [to full text] / Disertacijos tyrimo objektu pasirinktos postmodernizmo apraiškos Salman Rushdie romanuose Vidurnakčio vaikai ir Gėda. Tyrimo teoriniu pagrindu buvo pasirinktas į tekstą orientuotas požiūris, atstovaujamas šių mokslininkų: Michel Foucault, Jacques Derrida, Roland Barthes, Ihab Hassan, Jean Baudrillard ir kt. Atsižvelgiant į pasirinkto požiūrio neapibrėžtumą, pagrindine teorine sąvoka buvo pasirinkta išcentrinimo sąvoka, kuri yra sietina su šiais terminais: transcendentalinio subjekto nesatis, suplementas, simuliakras, neapibrėžtumas, autoriaus mirtis. Salman Rushdie romano Vidurnakčio vaikai interpretacijoje tiriama tradicinių sinekdochos reikšmių transformacija. Analizuojant atskleidžiama, kaip rašytojas naudoja žaidimo strategiją tradicinių įvaizdžių panaudojimui postmoderniame kūrinyje, nuolat transformuodamas ir neigdamas įvaizdžių reikšmes. Romano Vidurnakčio vaikai naratyvas analizuojamas neapibrėžtumo sąvokos pagrindu. Pagrindinis dėmesys šioje interpretacijoje skiriamas įvaizdžiams, siejamiems su tuštumos ir suplemento sąvokomis. Salman Rushdie romano Gėda interpretacijoje dėmesys skiriamas postmodernaus įvaizdžio kaip simuliakro/suplemento sampratos analizei. Teorinis interpretacijos pagrindas- J. Derrida ir J. Baudrillard veikalai. Analizė atskleidžia postmodernaus įvaizdžio ir realybės santykio nesatį bei realybės suplementų pažeidžiamumą. Apibendrinant, Salman Rushdei romanų interpretacija atskleidžia išcentrinimo sąvokos sudėtingumą ir neapibrėžtumą, bei bendrą... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame darbe lyginami subsidiarumo principai katalikų socialinėje filosofijoje ir ES dokumentuose siekiant atskleisti ES subsidiarumo principo interpretavimo problemų šaltinį. Tyrimo tikslas – lyginant subsidiarumo principo katalikų socialinėje filosofijoje ir ES dokumentuose sampratas ir nustatant ryšio (jei toks egzistuoja) tarp jų pobūdį, atskleisti ES subsidiarumo principo prigimtį, kuri leistų paaiškinti, kodėl jo interpretacijų problemų taip ilgai neišeina išspręsti. Dėl aptartojo tyrimo objekto ir problemos pobūdžio, darbe atsiribota nuo socialiniuose moksluose taikomų empirinio tyrinėjimo metodų ir užsibrėžto darbo tikslo siekiama pasitelkus analitinį, istorinį-lyginamąjį, metafilosofinės žiūros ir diskurso analizės metodus. Atskirai analizuojamos katalikų socialinės filosofijos ir ES subsidiarumo principo sąvokos, jų pagrindimas. Šiame darbe metafilosofinio lyginimo metodas svarbus tuo, kad leidžia ne vien ieškoti istoriškai kintančių subsidiarumo ir su juo susijusių kitų sąvokų formalių panašumų ir skirtumų. Jis padeda atskleisti jų ištakas ir pagrindą platesniame filosofiniame kontekste, taigi ir įvertinti, kuris sąvokų grindimo būdas yra objektyvesnis, tikslesnis, o tuo pačiu ir keliantis mažiau interpretavimo bei subsidiarumo principo praktinio įgyvendinimo problemų. Darbo tikslas įgyvendinamas tokia tvarka: 1) pirmojoje dalyje analizuojama subsidiarumo principo samprata katalikų socialinėje filosofijoje. Aptariama katalikiško subsidiarumo principo vystimosi... [toliau žr. visą tekstą] / The principle of subsidiarity has been incorporated into the legal system on the European Union (EU) by the Maastricht Treaty. The problem of the essential definition of the principle, however, has not been resolved yet. The aim of this Master thesis, entitled "Comparison Between the Principles of Subsidiarity in the Catholic Social Thought and in the Documents of the European Union", is to reveal the nature of the European principle of subsidiarity that would allow to explain why the problems of it’s interpretation cannot be resolved for such a long time. This aim is achieved by comparing the principles of subsidiarity in the Catholic social thought and in the documents of the EU. Putting the Catholic principle of subsidiarity in contrast with the European principle of subsidiarity can give a possibility to analyse the latter “from outside” and to distance from the unsuccessful attempts to resolve the problem of interpretation only by means of social sciences. The main problem consists in the fact that, while encountering the problems of interpretation of the principle of subsidiarity in the EU, the philosophical presuppositions of this principle are not reflected and it is identified with the principle of subsidiarity of the social Catholicism. The attempt to solve this problem is made by raising a hypothesis that the presuppositions of the principle of subsidiarity in the Catholic social thought and in the documents of the EU differ fundamentally. Notwithstanding that the... [to full text]

Šis tarpdisciplininis magistro darbas yra konceptuali galios ir realybės (tam tikra prasme ir autentiškumo) studija. Viena nuo kitos sunkiai atsiejamos pastarosios sąvokos yra analizuojamos per tris plačius teorinius pjūvius – hiperrealybę, orientalizmą bei šiuos procesus katalizuojančią ir iš dalies logistinę funkciją atliekančią antrąją modernybę. Galios ir realybės santykis darbe analizuojamas ne tiek per fizinį silpnesniojo pavergimą, kiek mėginimus modifikuoti tikrovę bei vaizdinių pagalba kurti hiperrealybę, subordinuotą galios subjekto interesams. Atvejo studijai pasirinkta galios implikuota Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) hiperrealybė bei sąlygas jos atsiradimui paklojusi antroji modernybė. Atlikta empirinė ir teorinė analizė atskleidžia, jog įspūdingi Emyratų kultūros objektai, iliustruojami leksinėmis hiperbolėmis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais, tėra simuliakras, neatspindintis tikrovės ar vietos kultūros, bet siekiantis pačią tikrovę pakeisti. Be to, JAE yra naujos rūšies simuliakras, kurio esminiu požymiu galima laikyti vertybiškai svetimos kultūros perėmimą bei pavertimą „sava“, siekiant simbolinio pripažinimo. Šio Emyratų, kaip globalaus pasaulio galios centro, pripažinimo, kuris yra ir šalies modernizacijos katalizatorius, ir nedemokratinio valdančiojo režimo legitimacijos įrankis, siekiama drastiškai aukojant autentiškumą bei kuriant „faraoniškus“ kultūros projektus, kurie šiame darbe laikomi kultūros utopija. Be to, autentiškumo ignoravimas ir Oriento (JAE)... [toliau žr. visą tekstą] / This interdisciplinary Master thesis is a conceptual investigation of power and reality (in a sense of authenticity as well). The following concepts which are hardly distinguishable from each other are analyzed via three theoretical layers – hyperreality, orientalism and the late modernity which works both as a catalyst for these processes and as a logistical tool. The relation between power and reality is revealed not through physical subjugation of the weaker but rather through the attempts to modify reality and with the help of images to create hyperreality that is subordinated to self-interests of the mighty. As the case study the power implicated hyperreality of United Arab Emirates (UAE) and the second modernity that conditioned it has been chosen. Empirical and theoretical analysis reveals that spectacular Emirati cultural objects, illustrated by lexical hyperboles and breath-taking images merely is a simulacra that does not reflect reality or local culture but seeks to alter that reality. Furthermore UAE is a new kind of simulacra characterized by accepting and transforming into “their own” the foreign culture that is alien to the one found within local cultural context in order to obtain symbolic recognition. The symbolic recognition of Emirati as one of the hubs of global power is both the catalyst of Emirati modernization and the instrument of legitimacy of the ruling elite. This recognition is pursued by ‘pharaonic’ cultural objects (cultural utopia) and... [to full text]