Šis tarpdisciplininis magistro darbas yra konceptuali galios ir realybės (tam tikra prasme ir autentiškumo) studija. Viena nuo kitos sunkiai atsiejamos pastarosios sąvokos yra analizuojamos per tris plačius teorinius pjūvius – hiperrealybę, orientalizmą bei šiuos procesus katalizuojančią ir iš dalies logistinę funkciją atliekančią antrąją modernybę. Galios ir realybės santykis darbe analizuojamas ne tiek per fizinį silpnesniojo pavergimą, kiek mėginimus modifikuoti tikrovę bei vaizdinių pagalba kurti hiperrealybę, subordinuotą galios subjekto interesams. Atvejo studijai pasirinkta galios implikuota Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) hiperrealybė bei sąlygas jos atsiradimui paklojusi antroji modernybė. Atlikta empirinė ir teorinė analizė atskleidžia, jog įspūdingi Emyratų kultūros objektai, iliustruojami leksinėmis hiperbolėmis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais, tėra simuliakras, neatspindintis tikrovės ar vietos kultūros, bet siekiantis pačią tikrovę pakeisti. Be to, JAE yra naujos rūšies simuliakras, kurio esminiu požymiu galima laikyti vertybiškai svetimos kultūros perėmimą bei pavertimą „sava“, siekiant simbolinio pripažinimo. Šio Emyratų, kaip globalaus pasaulio galios centro, pripažinimo, kuris yra ir šalies modernizacijos katalizatorius, ir nedemokratinio valdančiojo režimo legitimacijos įrankis, siekiama drastiškai aukojant autentiškumą bei kuriant „faraoniškus“ kultūros projektus, kurie šiame darbe laikomi kultūros utopija. Be to, autentiškumo ignoravimas ir Oriento (JAE)... [toliau žr. visą tekstą] / This interdisciplinary Master thesis is a conceptual investigation of power and reality (in a sense of authenticity as well). The following concepts which are hardly distinguishable from each other are analyzed via three theoretical layers – hyperreality, orientalism and the late modernity which works both as a catalyst for these processes and as a logistical tool. The relation between power and reality is revealed not through physical subjugation of the weaker but rather through the attempts to modify reality and with the help of images to create hyperreality that is subordinated to self-interests of the mighty. As the case study the power implicated hyperreality of United Arab Emirates (UAE) and the second modernity that conditioned it has been chosen. Empirical and theoretical analysis reveals that spectacular Emirati cultural objects, illustrated by lexical hyperboles and breath-taking images merely is a simulacra that does not reflect reality or local culture but seeks to alter that reality. Furthermore UAE is a new kind of simulacra characterized by accepting and transforming into “their own” the foreign culture that is alien to the one found within local cultural context in order to obtain symbolic recognition. The symbolic recognition of Emirati as one of the hubs of global power is both the catalyst of Emirati modernization and the instrument of legitimacy of the ruling elite. This recognition is pursued by ‘pharaonic’ cultural objects (cultural utopia) and... [to full text]