Rašto darbe analizuojama vaizduotės ir sąmonės santykio problema Edmundo Husserlio filosofijoje. Remiamasi prielaida, kad vaizduotės kaip unikalaus mentalino žmogaus gebėjimo tema ilgą laiką buvo Vakarų filosofijos diskursų periferijoje. Tokią vaizduotės sampratą įtvirtino Aristotelis. Husserlis reabilitavo vaizduotės reikšmę žmogaus kasdienybėje, todėl dabartiniuose fenomenologijos, sąmonės filosofjos, neurobiologijos etc. tyrimuose tapo būtina apibrėžti vaizduotės ir sąmonės santykį, atsižvelgiant į Husserlio vaizduotės ir sąmonės analizę. Rašto darbe iškeliama ir analizuojama problema: jeigu visi sąmonės išgyvenimai yra vienintelė tikrovė, o vaizduotė apibrėžiama kaip „modifikuota sąmonė“, koks tų išgyvenimų statusas vidujai sąmonės? Ar tokiu atveju įmanoma radikali perskyra tarp vaizduotės ir sąmonės ir koks apskritai yra vaizduotės ir sąmonės santykis? Iškeltos problemos pagrindu rašto darbe suformuluojama ir pagrindžiama tezė, kad vaizduotės ir sąmonės skirtis Husserlio filosofijoje galimà formaliai, bet ne praktiškai, nes: a) formaliai vaizduotės ir sąmonės objektas bei veikimo laukai skiriasi, bet praktiškai jų atskirti negalima dėl intencionalios sąmonės ir vaizduotės struktūros; b) formaliai vaizduotės ir sąmonės išgyvenimų statusas yra skirtingas, bet praktiškai tokia skirtis negali būti pagrįsta dėl išgyvenimus suvienodinančios sintetinės laiko funkcijos; c) formaliai galima atskirti aktualų realybės suvokimą (sąmonės gebėjimas) nuo įsivaizdavimo, bet... [toliau žr. visą tekstą] / The written work analyzed the issue of imagination and consciousness relation in Edmund Husserl´s philosophy. The presumption is referred that the theme of imagination as a unique mental human’s ability for a long time has been in the periphery of Western philosophy discourses. Such position of imagination has been fixed by Aristotle. Husserl has rehabilitated the meaning of imagination in the daily human life, therefore it has become a necessity in the current phenomenology, consciousness philosophy, neurobiology, etc. researches to define the relation of imagination and consciousness, considering Husserl´s imagination and consciousness analysis. The issue is raised and analyzed in the written work: if all consciousness experiences are the sole reality, and imagination is defined as “modified consciousness”, what is the status of such experiences inside the consciousness? Is the radical division between imagination and consciousness possible in such case and what is the relation of imagination and consciousness in total? On the basis of the raised issue in the written work the thesis is formed and based that the division of imagination and consciousness in Husserl´s philosophy is possible formally, but not practically, because: a) formally imagination and consciousness object and areas of functioning differ, but practically they cannot be separated due to intentional structure of consciousness and imagination; b) formally the status of experiences of imagination and... [to full text]

Studentų socialinės grupės teisinė sąmonė yra identifikuojama pagal hipotetinį modelį. Hipotetinis modelis kuriamas pagal mokslininkų A. Jasmonto, V. Šlapkausko, D. Meyers ir kt. teorijas. Modelio sistema formuojama per teisinės sąmonės sudedamąsias dalis: pažintinę, emocinę bei valinę. Pažintinė teisinės sąmonės dalis charakterizuojama vadovaujantis teisinę sąmonę formuojančiais veiksniais: žinių apie teisę šaltiniais ir teisinių santykių praktine patirtimi. Emocinė teisinės sąmonės dalis aiškinama per emocinį teisingumo išgyvenimą. Šis veiksnys išreiškiamas per asmeninį teisingumo vertinimą bei reakciją į pažeistą teisę. Valinė teisinės sąmonės dalis apibūdinama per kryptingą elgseną. Kryptinga elgsena yra veiksnys apibūdinamas per teisinio elgesio tipą, motyvus ir administracinės teisės pažeidimų toleravimą. Tyrimais pagrįsta, kad žinių apie teisę svarbiausias šaltinis yra formalus švietimas. Respondentai patvirtino, kad praktinė teisinių santykių patirtis yra svarbus teisinę sąmonę formuojantis veiksnys ir kad trečdalis respondentų dalyvauja šioje veikloje. Respondentai, vertindami reiškinius asmeninio teisingumo požiūriu, pripažino, kad studentų prestižas visuomenėje yra menkas ir jie jaučia didelį emocinį diskomfortą, patirdami neteisingumą. III–IV kurso respondentai reiškinius vertina gana kritiškai. Tai aiškinama J. Ruseno teorija apie kritinį mąstymo tipą. Tyrimais įrodyta, kad studentų reakcija į teisės normų pažeidimus yra įvairiapusė: ir rami, ir labai emocinga... [toliau žr. visą tekstą] / Students, as social group, law consciousness are identified according to hypothetical model. This hypothetical model is founded according to theories of scientists A. Jasmontas, V. Šapkauskas, D. Meyers and others theories. Factors forming consciousness are analyzed according to cognitive, emotional and volitional parts of law consciousness. The researches based that knowledge about law is a factor that forms cognitive part of law consciousness. Students’ knowledge about law is founded during a formal education. The researches based that respondents in practical experience of relations governed by law, while forming students’ law consciousness, aren't active as only one third of respondents take part in this activity. A presumption is made that students law consciousness is being formed more by theoretical knowledge neither practical. The knowledge is a ground for law ideology and for theoretical law consciousness to be formed students law ideology forms itself on the base of theoretical knowledge. Emotional justice experience, learned practically, is a factor, which forms law consciousness. This factor is reveals through the emotional part of law consciousness. Emotional justice experience is analyzed through the personal point of view to justice and the reaction to the law violations. The research based that the reaction of students to violations of law rules is many-sided, according to the situation it can be calm, and it can be very emotional as well. This phenomenon is... [to full text]

The summary of dissertation analyse the basic thesis of dissertation. / Santraukoje pateikiamos esminės daktaro disertacijos tezės.

Disertacijoje analizuojamos modernaus religingumo apraiškos keturių egzodo poetų kūryboje. / The key objective of the dissertation was to expand on the concept and define the forms modern religious consciousness takes in creative texts of four exodus poets who represent a modern Lithuanian literary paradigm.

Vakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai skirtinga... [toliau žr. visą tekstą] / In the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity... [to full text]

In the Western philosophy, the perception, in comparison with imagination, traditionally receives exceptional attention. Already antiquity thinkers attributed a privileged status to perception as the mind’s capability most closely approached to the cognition of reality with regard to other forms of the mind. Imagination episodically loomed just in the periphery of the history of philosophy, however, even in such circumstances imagination was understood not only as „imperfect“ perception, but also as radically different and unique capability of consciousness. However, until Edmund Husserl, no comprehensive research of the imagination phenomena while revealing the fundamental ratio of perception and imagination had not been performed.The phenomenological description of the experiences of consciousness „legalizes“ imagination and from now its active prosecution starts: tracing imaginative traces it becomes clear that imagination has tangled all experiences of consciousness while staying in the shadow of consciousness, unreachable for reflection. Therefore it is logical that imaginary traces are seen most clearly where the shelter of imagination is expected in the least degree – in the field of perception. Researching the acts of perception and imagination phenomenologically, it becomes clear that the privileged position of perception and the claim to the authenticity of cognition is demolished by imagination, neutralizing the claims of all experiences to the authenticity... [to full text] / Vakarų filosofijoje suvokimui, lyginant su vaizduote, tradiciškai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jau Antikos mąstytojai suvokimui kaip labiausiai prie tikrovės pažinimo priartėjančiam proto gebėjimui skyrė privilegijuotą statusą kitų proto formų atžvilgiu. Vaizduotė epizodiškai šmėstelėdavo tik filosofijos istorijos periferijoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis vaizduotė buvo suprantama ne tik kaip „netobulas“ suvokimas, bet ir kaip radikaliai skirtingas, unikalus sąmonės gebėjimas. Vis dėlto iki Edmundo Husserlio išsamus vaizduotės fenomeno tyrimas, atskleidžiant fundamentalų suvokimo ir vaizduotės santykį, nebuvo atliktas.Fenomenologinis sąmonės patirčių aprašymas „legalizuoja“ vaizduotę ir nuo šiol prasideda intensyvus jos persekiojimas: sekant vaizduotiškais pėdsakais, paaiškėja, kad vaizduotė yra apraizgiusi visus sąmonės išgyvenimus, pati išlikdama refleksijai nepasiekiamame sąmonės šešėlyje. Todėl, logiška, kad aiškiausiai vaizduotiški pėdsakai matomi ten, kur, regis, vaizduotės slėptuvės mažiausiai tikimasi – suvokimo lauke. Fenomenologiškai tiriant suvokimo ir vaizduotės aktus, paaiškėja, kad privilegijuotą suvokimo poziciją ir pretenziją į pažinimo tikrumą sugriauna vaizduotė, neutralizuodama visų išgyvenimų pretenzijas į tikrumą, todėl suvokimas tampa tik viena iš tikrumo galimybių, praktiškai niekuo nesiskiriančia nuo galimo vaizduotiškos tikrovės supratimo. Suvokimo ir vaizduotės santykis yra problemiškas: viena vertus, vaizduotė yra radikaliai... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame darbe yra stengiamasi parodyti religijos ir teisės, kaip socialinių fenomenų, tarpusavio ryšį. Pirmoje dalyje autorius stengiasi parodyti religijos ir teisės istorinius, etimologinius, simbolinius skirtumus ir panašumus bei pabrėžti istorinę religijos įtaką teisės sampratai. Šios dalies pabaigoje autorius ieško teisės sampratos užuomazgų bibliniame pirmojo nuopuolio pasakojime. Antroji darbo dalis yra skirta teisingumo sampratai, kurio autoriaus nuomone apjungia tiek religiją ir filosofiją, tiek pastarąsias su teise. Visų pirma, atskleidžiama mitinė-religinė teisingumo samprata senovės Egipte ir Graikijoje. Vėliau nagrinėjama filosofinė teisingumo samprata, ypač remiantis Derrida dekonstrukcine filosofija. Šios dalies pabaigoje pateikiama „teisminė teisingumo samprata“, remiantis Lietuvos Konstitucinio teismo jurisprudencija. Trečioje dalyje stengiamasi atskleisti šiuolaikinės filosofinės hermeneutikos ištakas biblinėje egzegetikoje, todėl pateikiama istorinė biblinės egzegetikos apžvalga. Vėliau dėmesys perkeliamas egzistencializmui ir fenomenologinei dialogo filosofijai, ypač akcentuojant S. Kierkegaardo ir E. Levino indėlį. Galiausiai, pateikiama filosofinės hermeneutikos apžvalga, remiantis Gadamerio ir Vattimo indėliu. Paskutinė dalis skirta parodyti biblinės egzegetikos ir filosofinės hermeneutikos tradicijos galimą įtaką šiuolaikinei teisės sampratai. Darbo pabaigoje pateikiami kai kurie galimi teisminio argumentavimo hermeneutiniai metodai ir taisyklės. Darbas... [toliau žr. visą tekstą] / The very aim of this master thesis is to show some existing relations among religion and law. In the first section the author shows some etymologic and symbolic similarities of these two phenomena and also emphases the religion’s historic influence onto the concept of law. In the end of the first section the author tries to find some origins of this concept especially in the biblical narrative on the Fall of Man. The second section is deserved for the concept of justice, which, according to the author, may also connect religious, philosophical and legal phenomena. In the beginning of this section the mythical-religious concept of justice is described, especially what concerns ancient Egypt and Greece. Later author concentrates on philosophical concept of justice, especially regarding „deconstructionist“ philosophy of Jacques Derrida. In the end of this section – judicial concept of justice is revealed according to jurisprudence of Lithuanian Constitutional court. The third section is devoted for showing some exegetical origins of the modern philosophical hermeneutics. Therefore, firstly, the author concentrates on historic survey about biblical exegesis. Afterwards the main attention is drawn to existentialism and phenomenological philosophy of dialog, especially concentrating on philosophy of Søren Kierkegaard and Emmanuel Levinas. Finally, philosophical hermeneutics is analyzed, relying on philosophy of Hans Georg Gadamer and Gianni Vattimo. The last section of the thesis... [to full text]

Rašto darbe pristatoma I. Kanto pažinimo teorija - transcendentalinio subjekto koncepcija, kuri yra palyginama su E. Husserlio ir M. Heideggerio sąmonės koncepcijomis. / This work represents I. Kant's theory of knowledge (the conception of transcendental subject), which is compared with conceptions of consciousness of E. Husserl and M. Heidegger.

Šis magistro darbas yra mėginimas pateikti Jungo teorijos susiformavimo prielaidas ir jos pagrindinio atramos taško – archetipų – sampratą. Pagrindinis Jungo dėmesys sutelktas į asmenybės vidinius išgyvenimus. Patirtis yra svarbiausia pažinimo procese. Jungo išeities taškas – žmogaus egzistencija. Jungas mano, kad tik subjektyvus pažinimas reikšmingas, tačiau toks pažinimas visuomet daugiau ar mažiau atspindi tai, kas bendra visai žmonijai. Subjektyvaus pažinimo pločiui ir gyliui svarbiausia pasaulėžiūra, kuri yra ne kas kita, kaip nuolat tampanti sąmonė. Tiek pasaulis, tiek žmogus keičiasi, todėl nuolatinis naujų turinių perkėlimas į sąmonę - būtina pasaulėžiūros praplėtimo ir atsinaujinimo sąlyga. Platesnė pasaulėžiūra lemia aiškesnį įsižiūrėjimą į pasaulio reiškinius ir asmenines tipines nuostatas. Jungo manymu, kiekvienas žmogus yra unikalus, jo pasaulio ir savęs matymo būdas yra savitas, priklausantis nuo psichologinio tipo. Tokios nuomonių įvairovės, požiūrių reliatyvumo kompensavimo funkciją atlieka žmogaus įgimtas polinkis formuoti ar atkurti bendrąsias idėjas. Sąmonę Jungas laiko nedidele visos psichikos dalimi. Egzistuoja individuali pasąmonė su labiau asmeniniais, unikaliais turiniais, ir kolektyvinė pasąmonė su universaliais visai žmonijai turiniais. Būtent kolektyvinėje pasąmonėje, kurią žmogus atsineša su savimi ateidamas į šį pasaulį, slypi archetipai. Jie yra paveldimas sugebėjimas formuoti idėjas, kurios užpildomos patirties turiniu. Įgimtos ne pačios idėjos... [toliau žr. visą tekstą] / This master work is attempt to reveal Jung‘s theory background and to give it‘s main base – archetypes – conception. Jung‘s focus of attention pointed on individual‘s inner life. Own experience is the most important thing in a process of knowledge. Jung‘s beginning is human existence. He thinks that only subjective knowledge is significant. However this kind of knowledge also represents generality more or less. World-view is fundamental to subjective knowledge depth and width. World-view is nothing more nor less than constantly becoming consciousness. Extensive world-view is critical to more clear double-take on universe phenomenones and individual typical attitudes. Jung thinks that every person is unique, everyone sees himself and the universe differently and it depends on psychological type. This opinion variance and attitude relativism needs compensation. This function belongs to inborn human tendency to model general ideas. In Jung‘s theory consciousness is a small part of psyche. There is individual subconsciousness with unique, individual content and collective subconsciousness with universal content. Collective subconsciousness is heritable and it contains archetypes. This is heritable capability to form the ideas, which are completed with own experience content. Not the ideas are heritable, but tendency to create recurrent images and motives at all times and places. However Jung thinks that archetypical forms phenomenon could stand on conditionally mental or even... [to full text]

The purpose of the present paper was to explore a new approach to the notions of time, temporality, and space within modernist literature, the distinction of the natural, conceptual, and fictional time as well as the alterations of time due to the deictic centre. The investigation of the above-mentioned issues was based on the modernist novel To the Lighthouse by Virginia Woolf. The main method chosen for the study was content analysis. The research of time and space shift in the given novel is grounded on several overlapping critical theories: Practical Criticism, which comprises Formalist and New Critical ideas, Psychoanalysis, and the Theory of Narratology. The research demonstrated that Virginia Woolf attempted to structure her novel outside the conventional clock of time treatment because it was too inflexible to be suitable for a writer who believed that time represented in fiction should reflect the way time influences and is influenced by human lives. The given novel is a conspicuous example of an innovative concept of time and space presented by the author who gave preference to the abstract inner time rather than to that of the outer world and who come closer than any other writer to expressing time as it actually is experienced in human mind. The present study extended the existing knowledge of the psychological background, the transitivity and variability of time issues, and of the specific features the modern narrative in the novel. Further studies of the... [to full text] / Šio darbo tikslas buvo ištirti visiškai naują požiūrį į laiko, laikinumo ir erdvės sampratą modernistinėje literatūroje bei analizuoti gamtinio, konceptualiojo, ir literatūrinio laiko kaitą dėl deiktinio centro ypatybių. Analizei buvo pasirinktas Virdžinijos Vulf moderinistinis romanas „Į švyturį“, kuriame atsispindi modernistinis požiūris į žmogų ir jį supančią tikrovę. Kurdama savo veikėjų paveikslus, rašytoja įtaigiai atskleidė ir parodė, kad žmogaus gyvenimą pirmiausia lemia ne išorinė aplinka, bet mintyse, pasąmonėje vykstantys virsmai, kutrių fizinę išraišką parodo konkretūs veiksmai ir poelgiai. Modernizmo žmogus parodomas kaip praradęs tradicines pasaulio suvokimo atramas, likęs akistatoje su savo intymiausias patyrimais, išgyvenantis savo būtį kaip izoliuotą, atskirtą nuo viso pasaulio, pasimetusią tarp fantazijos ir realybės. Savo tyrimu siekiau įrodyti, kad Virdžinijos Vulf veikėjai analizuojamame romane save iškelia kaip esminį būties centrą ir didžiausią vertybę, nepavaldžią laiko ir erdvės matmenims, bet tuo pačiu metu susiduria su savo sudėtingu ribotu vidiniu pasauliu – suskilusiu, nuolat kintančiu, klaidinančiu, susidedančiu iš subjektyvių greit kintančių patirties fragmentų. Romane autorė atskleidė ir modernistinio naratyvo ypatumus - jos rašymo stilių galima laiktyi savita kalbine revoliucija, kuri padėjo atskleisti giliausius veikėjų sąmonės klodus pritaikant sąmonės srauto techniką bei vidinius monologus. Šiame kūrinyje nebėra nuoseklaus... [toliau žr. visą tekstą]