Darbe aptariama Petro Dirgėlos romanų ciklo „Karalystė“ pirmosios dalies „Benamių knygos“ antrasis romanas „Giria“. P.Dirgėla yra istorinio lietuvių romano reformatorius, istoriosofinio Lietuvos valstybės vaizdo kūrėjas. Visai autoriaus kūrybai būdingos sąsajos su istoriniais kultūros simboliais, sudėtingos metaforos, perkeltinės pasakojimo reikšmės. Darbe aptariamos simbolinės archetipinių ženklų reikšmės. Konkrečiai analizuojama žemės, kelio, ugnies, žmogaus, Dievo simbolinė raiška. Pagrindiniais, būdingais visam romanų ciklui, laikomi du iš jų: žemė ir kelias. „Girios“ veikėjų likimus žemė susieja su gamta, jos deivėmis, motinyste, žemdirbyste ir kitomis vertybėmis. Kelias veikėjams reiškia visos tautos istorinę patirtį, gyvenimą, namų ir valstybės ieškojimą. Kelionės motyvas yra svarbus visiems be išimties ,,Girios” personažams, tačiau ypač pagrindinei veikėjai Teresei Kerpienei. Kelias reiškia tautos gyvenimą, namų ir valstybės ieškojimą. Ugnies simbolika susieja žmogų su Dangumi. Žmogaus kaip vyro ir moters opozicijų simbolinės reikšmės, žmogaus prisikėlimas siejamas su Dievo simbolika. Teresės šeimos istorija susieta su visais analizuojamais simboliniais archetipiniais ženklais. Darbe atlikta simbolių analizė atskleidžia sudėtingą romano ,,Giria” (ir viso romanų ciklo ) intertekstualumą ir jo kultūrinius kontekstus: biblinį, istorinį, folklorinį ir kt. / This research paper analyses Petras Dirgela‘s novel ‘‘Forest‘‘, the second part of the ‘‘Homeless Book‘‘ from the book series ‘‘Kingdom‘‘. P. Dirgela is the reformer of historical Lithuanian novel and the creator of the historiosphic view of Lithuania. There is a considerable number of historical cultural symbols, complex metaphors and figurative meanings in most of the author‘s works. This paper deals with symbolic meanings of archetipical signs in the novel. A special enphasis is put on the symbolic meanings of earth, road, human being, and God. The main elements which are prominent in the whole book series are earth and road. Earth connects the destiny of the characters in ‘‘Forest‘‘ with nature, its godesses, motherhood and other virtues. Road, on the other hand, is perceived as historical experience and life of the whole nation and the search for their homeland. The motif of journey is important to all the characters of ‘‘Forest‘‘ but it is especially significant to the protagonist of the novel Terese Kerpiene. The story of her life is strongly related to all the symbolic archetipical signs analysed in the paper. The analysis of symbolic meanings in the research paper reveals complicated intertextuality and its biblical, historical and foloclore contexts in both the novel ‘‘Forest‘‘ and the whole book series.

Augustas Strindbergas (1849-1912) – švedų dramaturgas, moderniojo teatro pradininkas, pirmasis literatūroje panaudojęs siurrealistinę stilistiką. Dramaturgo domėjimasis sapnais, pasąmone, mitologija, religija, ezoterika atsispindėjo vėlyvajame kūrybos laikotarpyje parašytose sąlygiškosiose pjesėse – „Kelias į Damaską” (1898-1904), „Sapnas” (1902) ir „Šmėklų sonata“ (1907). A. Strindbergas šioje trilogijoje atvėrė kolektyvinėje pasąmonėje slypinčius herojaus ir motinos archetipus. Herojaus archetipas išreiškia žmogaus dvasios įkalinimą materialiojoje realybėje – Žemės Motinos karalystėje. Darbe siekiama pažvelgti į tai, kaip šie archetipiniai įvaizdžiai yra atskleidžiami rašytojo sąlygiškosiose pjesėse ir pagal jas pastatytuose lietuvių režisierių darbuose. Darbe analizuojami šie spektakliai: G. Padegimo „Kelyje į Damaską” (1986, KVDT), „Šmėklų sonata” (1998, KVDT), S. Varno „Sapnas” (1994, PDT), J. Vaitkaus „Sapnas” (1995, LVADT) ir O. Koršunovo „Kelias į Damaską” (2007, KDT). Atlikus dramų analizę, nustatyta, jog A. Strindbergo pjesėse tamsiosios Žemės Motinos archetipas perteikiamas per gyvenimo-sapno metaforą, kuomet materialioji realybė vaizduojama kaip iliuzinis, netikras, sapniškas pasaulis, sudarytas iš prieštaringų gėrio ir blogio polių. Herojaus archetipinį įvaizdį dramose įkūnija pagrindiniai veikėjai, o antraeiliai personažai dramaturgo vaizduojami kaip tam tikri skirtingi pagrindinių veikėjų vidiniai aspektai. Ištyrinėjus spektaklius, prieita prie išvados, jog G... [toliau žr. visą tekstą] / August Strindberg (1849-1912) – Swedish playwright, the first who used surrealist stylistics in literature, the father of modern theatre. He was studying dreams, unconscious, mythology, religion, occultism, gnosticism – he used these knowledge in conventional dramas, written in his late period of his creation: To Damascus (1898-1904), A Dream Play (1902) and The Ghost Sonata (1907). In this trilogy A. Strindberg opened archetypes of collective unconscious – the mother and the hero. The archetype of hero means imprisonment of human soul in the material reality – the kingdom of Terrible Mother. This work is dedicated to look how these These archetypal images are represented by writer and in the performances of Lithuanian directors: To Damascus (1986, KVDT) and The Ghost Sonata (1998, KVDT) of G. Padegimas, A Dream Play (1994, PDT) of S. Varnas and To Damascus (2007, KDT) of O. Koršunovas. The results of analysis of plays showed that the archetype of Terrible Mother in A. Strindberg‘s plays is conveyed through life-dream metaphor, when the material reality portrayed as a illusory dream world, consists of the contradictory poles of good and evil. The main actors in dramas embody an archetypal image of the hero, and secondary characters are portrayed as a number of different aspects of the hero’s inner world. Explored performances led to the conclusion, that G. Padegimas and O. Koršunovas use the spiritual journey archetype, S. Varnas and J. Vaitkus – the Terrible Mother... [to full text]

Šis magistro darbas yra mėginimas pateikti Jungo teorijos susiformavimo prielaidas ir jos pagrindinio atramos taško – archetipų – sampratą. Pagrindinis Jungo dėmesys sutelktas į asmenybės vidinius išgyvenimus. Patirtis yra svarbiausia pažinimo procese. Jungo išeities taškas – žmogaus egzistencija. Jungas mano, kad tik subjektyvus pažinimas reikšmingas, tačiau toks pažinimas visuomet daugiau ar mažiau atspindi tai, kas bendra visai žmonijai. Subjektyvaus pažinimo pločiui ir gyliui svarbiausia pasaulėžiūra, kuri yra ne kas kita, kaip nuolat tampanti sąmonė. Tiek pasaulis, tiek žmogus keičiasi, todėl nuolatinis naujų turinių perkėlimas į sąmonę - būtina pasaulėžiūros praplėtimo ir atsinaujinimo sąlyga. Platesnė pasaulėžiūra lemia aiškesnį įsižiūrėjimą į pasaulio reiškinius ir asmenines tipines nuostatas. Jungo manymu, kiekvienas žmogus yra unikalus, jo pasaulio ir savęs matymo būdas yra savitas, priklausantis nuo psichologinio tipo. Tokios nuomonių įvairovės, požiūrių reliatyvumo kompensavimo funkciją atlieka žmogaus įgimtas polinkis formuoti ar atkurti bendrąsias idėjas. Sąmonę Jungas laiko nedidele visos psichikos dalimi. Egzistuoja individuali pasąmonė su labiau asmeniniais, unikaliais turiniais, ir kolektyvinė pasąmonė su universaliais visai žmonijai turiniais. Būtent kolektyvinėje pasąmonėje, kurią žmogus atsineša su savimi ateidamas į šį pasaulį, slypi archetipai. Jie yra paveldimas sugebėjimas formuoti idėjas, kurios užpildomos patirties turiniu. Įgimtos ne pačios idėjos... [toliau žr. visą tekstą] / This master work is attempt to reveal Jung‘s theory background and to give it‘s main base – archetypes – conception. Jung‘s focus of attention pointed on individual‘s inner life. Own experience is the most important thing in a process of knowledge. Jung‘s beginning is human existence. He thinks that only subjective knowledge is significant. However this kind of knowledge also represents generality more or less. World-view is fundamental to subjective knowledge depth and width. World-view is nothing more nor less than constantly becoming consciousness. Extensive world-view is critical to more clear double-take on universe phenomenones and individual typical attitudes. Jung thinks that every person is unique, everyone sees himself and the universe differently and it depends on psychological type. This opinion variance and attitude relativism needs compensation. This function belongs to inborn human tendency to model general ideas. In Jung‘s theory consciousness is a small part of psyche. There is individual subconsciousness with unique, individual content and collective subconsciousness with universal content. Collective subconsciousness is heritable and it contains archetypes. This is heritable capability to form the ideas, which are completed with own experience content. Not the ideas are heritable, but tendency to create recurrent images and motives at all times and places. However Jung thinks that archetypical forms phenomenon could stand on conditionally mental or even... [to full text]