The summary of dissertation analyse the basic thesis of dissertation. / Santraukoje pateikiamos esminės daktaro disertacijos tezės.

Disertacijoje analizuojamos modernaus religingumo apraiškos keturių egzodo poetų kūryboje. / The key objective of the dissertation was to expand on the concept and define the forms modern religious consciousness takes in creative texts of four exodus poets who represent a modern Lithuanian literary paradigm.

Tyrimo tikslas – išanalizavus išeivijos rašytojų atsiminimus pagrįsti teiginį, kad išeivijos memuaristika kito nuo dokumentinių, politinę tematiką perteikiančių ligi subjektyvių, asmenines problemas analizuojančių kūrinių. Darbo objektu pasirinkti išeivijos rašytojų memuarai. Darbe naudojamasi analitiniu, aprašomuoju ir hermeneutiniu metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos prancūzų teoretiko Philippe`o Lejeune`o (1989) autobiografijos teorija ir kultūrologo Vytauto Kavolio (1998) teorinės įžvalgos analizuojant autobiografinius tekstus. Tyrime atsiminimų knygos buvo suskirstytos į memuarus ir žanro transformacijas. Memuarai dalijami į dokumentinius bei literatūrinius. Rašytojų dokumentiniai memuarai ima vyrauti apie 1940 – uosius metus, kai Lietuvą okupuoja sovietai. Šį faktą komentuoja rašytojai-politikai V. Krėvė, L. Dovydėnas, I. Šeinius, iš arti stebėję situaciją. Jų memuarai išsiskiria aktualiomis to laiko temomis – faktų, istorinių įvykių, politinių detalių gausa. Asmens ir laiko santykio problema, istorinių įvykių sukūryje atsidūrusio žmogaus išgyvenimai politiką iš memuarų išstumia apie 1950-1965 metus. Šių atsiminimų tekstas pasižymi meninių priemonių, vaizdingų detalių, beletrizuotų elementų gausa, yra ganėtinai subjektyvus (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla ir kt.). Tyrime pabrėžiama, kad XX amžiaus pabaigoje (1965 – 2000) subjektyvumas tampa pagrindine memuarus apibūdinančia savybe. Atsiminimų knygose kalbama apie save ir kitą... [toliau žr. visą tekstą] / The aim of the research is to ground the statement that exile memoirs changed from documentary and political works to subjective ones, analyzing personal problems. The object of the work is the memoirs by exile writers. Analytical, descriptive and hermeneutical methods are used. The theory of autobiography by French theoretician Philippe Lejeune (1989) and the theoretical insights while analyzing autobiographical texts by Vytautas Kavolis (1998) were chosen as the theoretical background. In the research, the memoir books were divided into memoirs and genre transformations. Memoirs are subdivided into documentary and literary. The documentary memoirs start dominating around 1940, when Lithuanian was occupied by soviets. This fact is commented by the writers-politicians V. Krėvė, L. Dovydėnas and I. Šeinius, who closely observed the situation. Their memoirs are distinct because of relevant topics for the time, i.e. the abundance of facts, historical events and political details. Around 1950-1965, politics in the memoirs is changed by the problem of the relationship between the person and time or history. A distinctive feature of these texts is the abundance of tropes, figurative details, fictional elements and they are quite subjective (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla, etc). The research emphasizes that at the end of the XX century (1965-2000) subjectivity becomes the main feature in order to describe memoirs. In the memory books, the focus is on the person and other people; the... [to full text]

The aim of the research is to ground the statement that exile memoirs changed from documentary and political works to subjective ones, analyzing personal problems. The object of the work is the memoirs by exile writers. Analytical, descriptive and hermeneutical methods are used. The theory of autobiography by French theoretician Philippe Lejeune (1989) and the theoretical insights while analyzing autobiographical texts by Vytautas Kavolis (1998) were chosen as the theoretical background. In the research, the memoir books were divided into memoirs and genre transformations. Memoirs are subdivided into documentary and literary. The documentary memoirs start dominating around 1940, when Lithuanian was occupied by soviets. This fact is commented by the writers-politicians V. Krėvė, L. Dovydėnas and I. Šeinius, who closely observed the situation. Their memoirs are distinct because of relevant topics for the time, i.e. the abundance of facts, historical events and political details. Around 1950-1965, politics in the memoirs is changed by the problem of the relationship between the person and time or history. A distinctive feature of these texts is the abundance of tropes, figurative details, fictional elements and they are quite subjective (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla, etc). The research emphasizes that at the end of the XX century (1965-2000) subjectivity becomes the main feature in order to describe memoirs. In the memory books, the focus is on the person and other people; the... [to full text] / Tyrimo tikslas – išanalizavus išeivijos rašytojų atsiminimus pagrįsti teiginį, kad išeivijos memuaristika kito nuo dokumentinių, politinę tematiką perteikiančių ligi subjektyvių, asmenines problemas analizuojančių kūrinių. Darbo objektu pasirinkti išeivijos rašytojų memuarai. Darbe naudojamasi analitiniu, aprašomuoju ir hermeneutiniu metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos prancūzų teoretiko Philippe`o Lejeune`o (1989) autobiografijos teorija ir kultūrologo Vytauto Kavolio (1998) teorinės įžvalgos analizuojant autobiografinius tekstus. Tyrime atsiminimų knygos buvo suskirstytos į memuarus ir žanro transformacijas. Memuarai dalijami į dokumentinius bei literatūrinius. Rašytojų dokumentiniai memuarai ima vyrauti apie 1940 – uosius metus, kai Lietuvą okupuoja sovietai. Šį faktą komentuoja rašytojai-politikai V. Krėvė, L. Dovydėnas, I. Šeinius, iš arti stebėję situaciją. Jų memuarai išsiskiria aktualiomis to laiko temomis – faktų, istorinių įvykių, politinių detalių gausa. Asmens ir laiko santykio problema, istorinių įvykių sukūryje atsidūrusio žmogaus išgyvenimai politiką iš memuarų išstumia apie 1950-1965 metus. Šių atsiminimų tekstas pasižymi meninių priemonių, vaizdingų detalių, beletrizuotų elementų gausa, yra ganėtinai subjektyvus (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla ir kt.). Tyrime pabrėžiama, kad XX amžiaus pabaigoje (1965 – 2000) subjektyvumas tampa pagrindine memuarus apibūdinančia savybe. Atsiminimų knygose kalbama apie save ir kitą... [toliau žr. visą tekstą]

The dissertation seeks to newly conceptualize the situation of the Baltic post-war exile and the way it was reflected in the Lithuanian and Latvian novels through the lens of the postcolonial criticism. Forced emigration after the Second World War is related to cardinal changes, thus the following post-colonial concepts marking the shifts become the analytical instruments: liminality (V. Turner), hybridity and mimicry (H. Bhabha), imagined community (B. Anderson), nostalgia (S. Boym), and trickster (M. Bachtin). The analysis focuses around the Latvian and Lithuanian exile novels of the second half of the 20th century about war and life in exile written by the authors who suffered the same fate. The researcher uses a binary scheme of physical and mental colonization to consider the selected body of works. The chapter “Physical Colonization” analyzes war novels along the male/female gender lines. The “Mental Colonization” chapter explores works that reflect the scale of the survival strategies; the scale ranges from attachment to one‘s own culture to its voluntary renunciation. Three means of interface with the new countries stand out, which help to shed light onto the three stages of identity transformation of an emigrant, namely anti-colonization, hybridization, and self-colonization. The post-colonialism used in the analysis of Baltic novels and its proposed definitions proved to be functional and effective. The conclusion can be drawn that the emigration experience and... [to full text] / Disertacijoje naujai teoriškai konceptualizuojama baltų pokario išeivių bendruomenės situacija bei jos raiška lietuvių ir latvių romanuose. Prievartinė emigracija iš baltų kraštų po II pasaulinio karo susijusi su kardinaliomis permainomis, todėl analizės instrumentais tampa lūžį ir slinktis ženklinantys postkolonializmo konceptai: liminalumas (V. Turner), hibridiškumas ir mimikrija (H. Bhabha), įsivaizduojama bendruomenė (B. Anderson), nostalgija (S. Boym), triksteris (M. Bachtin). Analizės centre – latvių ir lietuvių XX a. II pusės egzodo romanai apie karą, pasitraukimą ir gyvenimą išeivijoje, sukurti rašytojų, kurie patys tą lemtį patyrė. Pasirinktų tekstų korpusui skvarbyti pasitelkiamas dvinaris fizinės ir mentalinės kolonizacijos modelis. „Fizinės kolonizacijos“ skyriuje analizuojami karo romanai pagal vyrų/moterų lyties skirtį. „Mentalinės kolonizacijos“ skyriuje tyrinėjami kūriniai, atspindintys išlikimo strategijas, kurios įvairuoja nuo prisirišimo prie savos kultūros iki savanoriško jos atsižadėjimo. Įžvelgiamos trys išeivio tapatybės transformacijos pakopos: antikolonizacija, hibridizacija, savikolonizacija. Baltų romanų analizei taikyta postkolonializmo metodologija, jos pasiūlytos sąvokos ir tipologizavimo modelis pasirodė funkcionalūs. Konstatuota, kad emigracinė patirtis ir tapatybės virsmai ne tiek pavaldūs etninei prigimčiai, kiek išgyvenami bendražmogiškai.