Magistro darbas tema „Išeivijos požiūris į Sąjūdžio Lietuvą 1987 – 1990 metais“ yra skirtas aptarti, kaip lietuviai gyvenantys svetur vertino, aptariamuoju laikotarpiu vykusius įvykius Lietuvoje. Antrasis pasaulinis karas bei po jo sekusi Lietuvos valstybės okupacija, didelę dalį Lietuvos visuomenės šviesuolių, privertė pasirinkti emigracijos kelią. Per ilgus okupacijos metus, išeiviai išlaikė ryšį su okupuota Lietuvos valstybe bei visomis išgalėmis stengėsi vykdyti kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Gyvenimas emigracijoje, išeivių iš Lietuvos dažnai buvo suvokiamas kaip tremtis ar didžiulė bausmė. Savęs tapatinimas su nužemintųjų generacijos atstovais, buvo gana dažnas egzilų tarpe. Tačiau nepaisydami šios gana skaudžios situacijos, išeiviai iš Lietuvos, savo gyvenimą emigracijoje stengėsi padaryti kuo kokybiškesnį bei naudingą Lietuvos valstybei. Kurdami gyvenimo išeivijoje misijos projektus, egzilai svarbiausiais uždaviniais laikė tautiškumo išsaugojimą, išlikimą biologiškai bei ištikimybės savo tautai išlaikymą. Suvokimas, jog Lietuvos okupacija užsitęs, vertė išeivius ieškoti naujų bendravimo su okupuota Lietuva formų. Bendravimo su okupuota Lietuva klausimas, sukėlė aršias diskusijas išeivių iš Lietuvos bendruomenėje. Baimė, jog bendravimas su okupuota Lietuva, gali būti suprastas kaip okupacijos pripažinimas, buvo stipriausias argumentas tokiam bendravimui neatsirasti. Po ilgų diskusijų bei supratimo, jog bendravimas su okupuota Lietuva gali būti naudingas... [toliau žr. visą tekstą] / Master's thesis on "Approach of the emigrants to Lithuania in 1987 – 1990” is devoted to discussing how the Lithuanians living abroad valued, considered processes that were held in Lithuania. The Second World War and after that the occupation which followed the State of Lithuania, a large part of the Lithuanian public intellectuals, forced to choose the path of emigration. During the long years of occupation, has maintained contact with immigrants in the state of Lithuania been occupied and the utmost care to fight for the restoration of Lithuanian independence. Living in exile, emigration from Lithuania was often perceived as an exile or a major penalty. Self-identification with deportee’s representatives was quite common among the exile. However, despite this rather dire situation, immigrants from Lithuania, their life in exile tried to make the highest quality and good state of Lithuania. When they created a life in exile mission projects, the most important challenges in exile held national identity preservation of biological survival and the maintenance of fidelity they people. Perception that Lithuania's occupation drags on, was the reason why emigrants wanted to communicate with Lithuania. Communication with the issue of occupation of Lithuania has caused fierce debate in the community of emigrants from Lithuania. Fear that the communication with the occupation of Lithuania can be interpreted as recognition of the occupation, was the strongest argument for such... [to full text]

Tyrimo tikslas – išanalizavus išeivijos rašytojų atsiminimus pagrįsti teiginį, kad išeivijos memuaristika kito nuo dokumentinių, politinę tematiką perteikiančių ligi subjektyvių, asmenines problemas analizuojančių kūrinių. Darbo objektu pasirinkti išeivijos rašytojų memuarai. Darbe naudojamasi analitiniu, aprašomuoju ir hermeneutiniu metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos prancūzų teoretiko Philippe`o Lejeune`o (1989) autobiografijos teorija ir kultūrologo Vytauto Kavolio (1998) teorinės įžvalgos analizuojant autobiografinius tekstus. Tyrime atsiminimų knygos buvo suskirstytos į memuarus ir žanro transformacijas. Memuarai dalijami į dokumentinius bei literatūrinius. Rašytojų dokumentiniai memuarai ima vyrauti apie 1940 – uosius metus, kai Lietuvą okupuoja sovietai. Šį faktą komentuoja rašytojai-politikai V. Krėvė, L. Dovydėnas, I. Šeinius, iš arti stebėję situaciją. Jų memuarai išsiskiria aktualiomis to laiko temomis – faktų, istorinių įvykių, politinių detalių gausa. Asmens ir laiko santykio problema, istorinių įvykių sukūryje atsidūrusio žmogaus išgyvenimai politiką iš memuarų išstumia apie 1950-1965 metus. Šių atsiminimų tekstas pasižymi meninių priemonių, vaizdingų detalių, beletrizuotų elementų gausa, yra ganėtinai subjektyvus (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla ir kt.). Tyrime pabrėžiama, kad XX amžiaus pabaigoje (1965 – 2000) subjektyvumas tampa pagrindine memuarus apibūdinančia savybe. Atsiminimų knygose kalbama apie save ir kitą... [toliau žr. visą tekstą] / The aim of the research is to ground the statement that exile memoirs changed from documentary and political works to subjective ones, analyzing personal problems. The object of the work is the memoirs by exile writers. Analytical, descriptive and hermeneutical methods are used. The theory of autobiography by French theoretician Philippe Lejeune (1989) and the theoretical insights while analyzing autobiographical texts by Vytautas Kavolis (1998) were chosen as the theoretical background. In the research, the memoir books were divided into memoirs and genre transformations. Memoirs are subdivided into documentary and literary. The documentary memoirs start dominating around 1940, when Lithuanian was occupied by soviets. This fact is commented by the writers-politicians V. Krėvė, L. Dovydėnas and I. Šeinius, who closely observed the situation. Their memoirs are distinct because of relevant topics for the time, i.e. the abundance of facts, historical events and political details. Around 1950-1965, politics in the memoirs is changed by the problem of the relationship between the person and time or history. A distinctive feature of these texts is the abundance of tropes, figurative details, fictional elements and they are quite subjective (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla, etc). The research emphasizes that at the end of the XX century (1965-2000) subjectivity becomes the main feature in order to describe memoirs. In the memory books, the focus is on the person and other people; the... [to full text]

The aim of the research is to ground the statement that exile memoirs changed from documentary and political works to subjective ones, analyzing personal problems. The object of the work is the memoirs by exile writers. Analytical, descriptive and hermeneutical methods are used. The theory of autobiography by French theoretician Philippe Lejeune (1989) and the theoretical insights while analyzing autobiographical texts by Vytautas Kavolis (1998) were chosen as the theoretical background. In the research, the memoir books were divided into memoirs and genre transformations. Memoirs are subdivided into documentary and literary. The documentary memoirs start dominating around 1940, when Lithuanian was occupied by soviets. This fact is commented by the writers-politicians V. Krėvė, L. Dovydėnas and I. Šeinius, who closely observed the situation. Their memoirs are distinct because of relevant topics for the time, i.e. the abundance of facts, historical events and political details. Around 1950-1965, politics in the memoirs is changed by the problem of the relationship between the person and time or history. A distinctive feature of these texts is the abundance of tropes, figurative details, fictional elements and they are quite subjective (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla, etc). The research emphasizes that at the end of the XX century (1965-2000) subjectivity becomes the main feature in order to describe memoirs. In the memory books, the focus is on the person and other people; the... [to full text] / Tyrimo tikslas – išanalizavus išeivijos rašytojų atsiminimus pagrįsti teiginį, kad išeivijos memuaristika kito nuo dokumentinių, politinę tematiką perteikiančių ligi subjektyvių, asmenines problemas analizuojančių kūrinių. Darbo objektu pasirinkti išeivijos rašytojų memuarai. Darbe naudojamasi analitiniu, aprašomuoju ir hermeneutiniu metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos prancūzų teoretiko Philippe`o Lejeune`o (1989) autobiografijos teorija ir kultūrologo Vytauto Kavolio (1998) teorinės įžvalgos analizuojant autobiografinius tekstus. Tyrime atsiminimų knygos buvo suskirstytos į memuarus ir žanro transformacijas. Memuarai dalijami į dokumentinius bei literatūrinius. Rašytojų dokumentiniai memuarai ima vyrauti apie 1940 – uosius metus, kai Lietuvą okupuoja sovietai. Šį faktą komentuoja rašytojai-politikai V. Krėvė, L. Dovydėnas, I. Šeinius, iš arti stebėję situaciją. Jų memuarai išsiskiria aktualiomis to laiko temomis – faktų, istorinių įvykių, politinių detalių gausa. Asmens ir laiko santykio problema, istorinių įvykių sukūryje atsidūrusio žmogaus išgyvenimai politiką iš memuarų išstumia apie 1950-1965 metus. Šių atsiminimų tekstas pasižymi meninių priemonių, vaizdingų detalių, beletrizuotų elementų gausa, yra ganėtinai subjektyvus (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla ir kt.). Tyrime pabrėžiama, kad XX amžiaus pabaigoje (1965 – 2000) subjektyvumas tampa pagrindine memuarus apibūdinančia savybe. Atsiminimų knygose kalbama apie save ir kitą... [toliau žr. visą tekstą]