The aim of this dissertation is to analyze the relationship between the event of post-communism and the democratic nature of the political. Three main tendencies of post-communist condition are analyzed: the relationship between post-communism and historicism; the interaction between post-communism, liberalism and postmodernism; the relationship between unitarism and pluralism. The fundamental assumption of the analysis is the significance of post-foundational political thought for the understanding of post-communism. Post-communism is analyzed not as linear liberal modernization, but as democratic transformation. Post-communism is the hybrid condition that includes the alter egos of communism, liberalism and postmodernism. Post-communism assimilates the potential alter egos of liberalism and postmodernism and therefore transforms the distinction of friend/enemy to the criterion of friend/friend, which ignores the nature of the political. Condition of post-communism requires not the eradication of differencies, but self-reflection of the differential nature of the political. The task of new democracy of post-communism is to articulate the possibility of democratic pluralistic politics under post-totalitarian conditions. However, post-communism is reluctant to accept the dimension of post-totalitarianism and tries to converge with universal post-liberalism. Dominating liberal pluralism assimilates democratic pluralism which becomes democratic procedural minimalism. / Disertacijos tikslas yra išnagrinėti sąveikas tarp postkomunizmo įvykio prigimties ir demokratinės politiškumo prigimties. Darbe yra nagrinėjamos trejopos sąveikos: postkomunizmo ir istorizmo santykis; postkomunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo santykis; vienovės ir pliuralumo santykis. Specifinei postkomunizmo būklės analizei taikomos postfundacionalizmo filosofijos idėjos. Postkomunizmas nagrinėjamas ne pabrėžiant liberalios modernizacijos turinį (kaip tranzitologinėse koncepcijose), bet analizuojant demokratinės transformacijos sąlygas ir galimybes. Postkomunizmo tapatybė formuojasi kaip hibridinis trijų sudedamųjų dalių – komunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo – darinys. Liberalizmo ir postmodernizmo alter ego yra asimiliuojami universalistinėje draugo/draugo asociacijoje, kuri pakeičia išorinę draugo/priešo skirtį, nurodančią politiškumo prigimtį. Diferencinės politikos kilmės problema yra nauja, aktuali ir tęstinė postkomunizmo būklės problema. Postkomunizmas linkęs pamiršti posttotalitarizmo komponentą (jeigu išeinama iš komunizmo, tai išeinama ir iš totalitarizmo) ir siekia prisišlieti prie postliberalizmo tendencijų. Demokratinio pliuralizmo idėją asimiliuoja dominuojanti liberalios pliuralizacijos tendencija.

Disertacijos tikslas yra išnagrinėti sąveikas tarp postkomunizmo įvykio prigimties ir demokratinės politiškumo prigimties. Darbe yra nagrinėjamos trejopos sąveikos: postkomunizmo ir istorizmo santykis; postkomunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo santykis; vienovės ir pliuralumo santykis. Specifinei postkomunizmo būklės analizei taikomos postfundacionalizmo filosofijos idėjos. Postkomunizmas nagrinėjamas ne pabrėžiant liberalios modernizacijos turinį (kaip tranzitologinėse koncepcijose), bet analizuojant demokratinės transformacijos sąlygas ir galimybes. Postkomunizmo tapatybė formuojasi kaip hibridinis trijų sudedamųjų dalių – komunizmo, liberalizmo ir postmodernizmo – darinys. Liberalizmo ir postmodernizmo alter ego yra asimiliuojami universalistinėje draugo/draugo asociacijoje, kuri pakeičia išorinę draugo/priešo skirtį, nurodančią politiškumo prigimtį. Diferencinės politikos kilmės problema yra nauja, aktuali ir tęstinė postkomunizmo būklės problema. Postkomunizmas linkęs pamiršti posttotalitarizmo komponentą (jeigu išeinama iš komunizmo, tai išeinama ir iš totalitarizmo) ir siekia prisišlieti prie postliberalizmo tendencijų. Demokratinio pliuralizmo idėją asimiliuoja dominuojanti liberalios pliuralizacijos tendencija. / The aim of this dissertation is to analyze the relationship between the event of post-communism and the democratic nature of the political. Three main tendencies of post-communist condition are analyzed: the relationship between post-communism and historicism; the interaction between post-communism, liberalism and postmodernism; the relationship between unitarism and pluralism. The fundamental assumption of the analysis is the significance of post-foundational political thought for the understanding of post-communism. Post-communism is analyzed not as linear liberal modernization, but as democratic transformation. Post-communism is the hybrid condition that includes the alter egos of communism, liberalism and postmodernism. Post-communism assimilates the potential alter egos of liberalism and postmodernism and therefore transforms the distinction of friend/enemy to the criterion of friend/friend, which ignores the nature of the political. Condition of post-communism requires not the eradication of differencies, but self-reflection of the differential nature of the political. The task of new democracy of post-communism is to articulate the possibility of democratic pluralistic politics under post-totalitarian conditions. However, post-communism is reluctant to accept the dimension of post-totalitarianism and tries to converge with universal post-liberalism. Dominating liberal pluralism assimilates democratic pluralism which becomes democratic procedural minimalism.