SANTRAUKA Šiame darbe analizuojamos viešųjų asmenų teisės į privatų gyvenimą ribos, jų turinys ir ypatybės, viešojo asmens sąvokos problematika. Nagrinėjama Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuria remiantis įvertinamos viešojo asmens galimybės ginti privatumą. Lietuvos teismai, gindami viešojo asmens teisę į privatų gyvenimą, dar skirtingai vertina šio asmens statusą ir jo privatumo ribas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje suformulavo nuostatą, kad viešųjų asmenų kritika turi platesnes ribas nei privataus asmens atžvilgiu. Platesnė kritika yra grindžiama visuomenės poreikiu žinoti apie valstybės pareigūnų, asmenų, kurie savo nuolatine veikla daro įtaką viešiesiems reikalams, privatų gyvenimą. Poreikis turi būti teisėtas ir pagrįstas, viešinama informacija – aktuali, būtina žinoti. Viešųjų asmenų privatumas gali būti ribojamas, kai tokia galimybė yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota įstatymu; kai toks ribojimas yra neišvengiamas siekiant tikslų: apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką ar šalies ekonominės gerovės interesus, kitų asmenų teises ir laives, užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams. Šias ribojimo galimybes numato ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Paskelbus duomenis apie privatų viešųjų asmenų gyvenimą visuomenės informavimo priemonėse ir kilus ginčui, teismai ieško protingos pusiausvyros tarp teisės į privatų gyvenimą ir... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY The present paper analyses the limits of public persons’ rights to their private life, the contents and peculiarities of such rights, the problematics of the concept of a public person. The practice of Lithuanian Courts and European Court of Human Rights, which constitutes the grounds for the opportunities of a public person to defend his privacy, has been considered. Lithuanian Courts defending the right to privacy of a public person still evaluate differently the status of such person and his privacy limits. The European Court of Human Rights has formed a provision in its practice that the criticism of public persons has wider limits than the one in respect of a private person. Such wider criticism is based on the society’s need to know about the private life of state officials, persons, whose permanent activities make influence on public issues. Such need shall be legal and legitimate; the information being published shall be relevant, necessary to know. The privacy of public persons may be limited, whereas such possibility is clearly and unambiguously formed by laws; when such limiting is unavoidable striving to: protect national security, public order or the interests of economical welfare of the state, the rights and liberties of other people, to prevent violations of law and criminal offences. The possibilities of such limitation have been foreseen not only by Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, but also by the Constitution... [to full text]
| Identifer | oai:union.ndltd.org:LABT_ETD/oai:elaba.lt:LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20110709_152159-49522 |
| Date | 09 July 2011 |
| Creators | Klicnerienė, Loreta |
| Contributors | Mikelėnas, Valentinas, Vilnius University |
| Publisher | Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), Vilnius University |
| Source Sets | Lithuanian ETD submission system |
| Language | Lithuanian |
| Detected Language | English |
| Type | Master thesis |
| Format | application/pdf |
| Source | http://vddb.laba.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20110709_152159-49522 |
| Rights | Unrestricted |
Page generated in 0.0066 seconds