Tai pirmasis darbas lietuvių kalbotyroje, kuriame sinchroniniu ir diachroniniu aspektu aprašoma semantinė latvių kalbos vietos prieveiksmių struktūra. Darbą sudaro įvadas ir penkios tiriamosios dalys. Pirmojoje dalyje aprašoma semantinė bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Antrojoje – bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių inventorius lyginamas su dviejų latvių kalbos šnektų (Kalnienos ir Svetciemo) vietos prieveiksmių inventoriais. Remiantis gautais rezultatais įrodoma, kad pasirinktų šnektų vietos prieveiksmių semantinė struktūra nesiskiria nuo bendrinės latvių kalbos. Trečiojoje darbo dalyje aprašoma XVI–XVII a. latvių kalbos tekstų vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Ketvirtoje dalyje atkuriami rytų baltų prokalbėje vartoti vietos prieveiksmiai ir semantinė jų struktūra. Remiantis rekonstruota rytų baltų prokalbės vietos prieveiksmių sistema ir XVI–XVII a. semantiniu vietos prieveiksmiu aprašu, paskutinėje, penktojoje, darbo dalyje bandoma nustatyti, kokie sistemos pokyčiai įvyko ikirašytiniu laikotarpiu. / This is the first study in Lithuanian linguistics in which semantic structure of Latvian adverbs of place in the synchronic and diachronic aspect is described. Dissertation consists of introduction and five parts of research. The first part semantically systemizes standard Latvian adverbs of place. In the second, inventory of standard Latvian adverbs of place are compared to inventories of adverbs of place of two Latvian subdialects (Svētciems subdialect and Kalniena subdialect). Due to the results, it is proved that semantic structure of adverbs of place of selected subdialects does not differ from standard Latvian. The third part depicts semantic structure of adverbs of place of XVI–XVII c, confirming present system of the language. The fourth part reconstructs adverbs of place used in Proto-East Baltic language and their semantic structure. On the basis of the reconstructed system of adverbs of place of Proto-East Baltic language and semantic inventory of adverbs of place of XVI–XVII c, the last, the fifth part attempts to define what the alterations were in the system in the pre-written period.

Tai pirmasis darbas lietuvių kalbotyroje, kuriame sinchroniniu ir diachroniniu aspektu aprašoma semantinė latvių kalbos vietos prieveiksmių struktūra. Darbą sudaro įvadas ir penkios tiriamosios dalys. Pirmojoje dalyje aprašoma semantinė bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Antrojoje – bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių inventorius lyginamas su dviejų latvių kalbos šnektų (Kalnienos ir Svetciemo) vietos prieveiksmių inventoriais. Remiantis gautais rezultatais įrodoma, kad pasirinktų šnektų vietos prieveiksmių semantinė struktūra nesiskiria nuo bendrinės latvių kalbos. Trečiojoje darbo dalyje aprašoma XVI–XVII a. latvių kalbos tekstų vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Ketvirtoje dalyje atkuriami rytų baltų prokalbėje vartoti vietos prieveiksmiai ir semantinė jų struktūra. Remiantis rekonstruota rytų baltų prokalbės vietos prieveiksmių sistema ir XVI–XVII a. semantiniu vietos prieveiksmiu aprašu, paskutinėje, penktojoje, darbo dalyje bandoma nustatyti, kokie sistemos pokyčiai įvyko ikirašytiniu laikotarpiu. / This is the first study in Lithuanian linguistics in which semantic structure of Latvian adverbs of place in the synchronic and diachronic aspect is described. Dissertation consists of introduction and five parts of research. The first part semantically systemizes standard Latvian adverbs of place. In the second, inventory of standard Latvian adverbs of place are compared to inventories of adverbs of place of two Latvian subdialects (Svētciems subdialect and Kalniena subdialect). Due to the results, it is proved that semantic structure of adverbs of place of selected subdialects does not differ from standard Latvian. The third part depicts semantic structure of adverbs of place of XVI–XVII c, confirming present system of the language. The fourth part reconstructs adverbs of place used in Proto-East Baltic language and their semantic structure. On the basis of the reconstructed system of adverbs of place of Proto-East Baltic language and semantic inventory of adverbs of place of XVI–XVII c, the last, the fifth part attempts to define what the alterations were in the system in the pre-written period.

L’adverbe est l’une des catégories invariables du discours. Le définir clairement n’est pas toujours chose aisée, tant cette catégorie grammaticale regorge de mots d’une grande hétérogénéité, non seulement du point de vue de leur nature, mais également du point de vue de leur rôle. L’adverbe peut ainsi signifier la comparaison, le lieu, la manière ou la qualité, l’ordre et le rang, la quantité, le temps, etc. Il peut encore servir de connecteur logique, de négation, etc. Lorsque l’adverbe permet de répondre à la question « où ? » posé autour du verbe, on parle d’adverbe locatif, traditionnellement appelé adverbe de lieu. C’est à cette catégorie d’adverbes que nous avons consacré notre étude. Les adverbes locatifs ont rarement fait l’objet d’une étude exhaustive, ce qui nous a amené à nous intéresser à leur classification dans le cadre théorique du lexique-grammaire. Pour parvenir à nos fins, nous nous sommes proposé pour objectif principal de mettre en évidence les différentes propriétés syntactico-sémantiques de ces adverbes locatifs. Mais avant d’en arriver-là, il était nécessaire de clarifier la notion très ambivalente de lieu, ce vocable permettant en effet de regrouper des réalités diverses telles que les lieux ayant un sens purement locatif (ex. ici, là-haut) et les lieux impliquant l’idée d’activités qui leur sont associées (ex. au cinéma, à l’école), pour ne citer que ces deux exemples. Il s’agissait donc de mettre en évidence cette classification interne au sein même de cette dernière notion de lieu. Ainsi, nous parlons d’adverbes locatifs non prédicatifs pour désigner les adverbes ayant un sens de lieu impliquant également un sens d’activité associée à ce lieu. De même, les adverbes locatifs prédicatifs pour parler des adverbes désignant explicitement une activité liée à un lieu tout en possédant une référence de lieu rendant possible une telle activité. Compte tenu de la rareté des études qui examinent de manière systématique le lien entre la notion de lieu et les adverbes de lieu, tout l’intérêt de notre démarche aura été d’élaborer une approche analytique qui rende compte des phénomènes sémantico-syntaxiques propres aux adverbes locatifs. Cette étude est d’autant plus nécessaire que l’absence d’une méthode d’analyse a souvent fait obstacle à l’établissement d’une classification des adverbes locatifs. / The adverb is an invariable part of discourse. Defining it with clarity is not a simple assignment, as this category in grammar is filled with words of great heterogeneity, not only from the point of view of their nature, but also from the point of view of their role. The adverb can thus mean comparison, place, manner, quality, order, rank, quantity, and time, etc. It can also be used as a logical connector, negation, etc. When the adverb allows the question "where?" to be raised around the verb, one speaks of locative adverb, traditionally known as adverb of place. It is to this category of adverbs that we have devoted our study. Locative adverbs have rarely been studied exhaustively, which has led us to consider their classification in the theoretical framework of the lexicon-grammar. In order to achieve our goals, we propose to highlight the different syntactico-semantic properties of these adverbs. But before we came to that point, it was necessary to clarify the very ambivalent notion of place, since this term allows us to gather diverse realities such as places with a purely locative sense (e.g. here, up there) and places involving the idea of activities associated within them (e.g. at the cinema, at the school), to only mention these two examples. It was therefore necessary to bring to light this internal classification within the very notion of place. Thus, we speak of non-predicative locative adverbs to denote adverbs with a sense of place that also implies a sense of activity associated with those places. Similarly, predicative locative adverbs to speak of adverbs explicitly designating an activity linked to a place while referring to a location allowing such activity to be performed Given the scarcity of studies that systematically examine the link between the notion of place and adverbs of place, all the interest of our approach will have been to develop an analytical approach that accounts for the semantico-syntactic phenomena specific to locative adverbs. This study is all the more necessary due to the absence of a method of analysis often hindered the establishment of a classification of adverbs of place.