Thesis (doctoral)--University of Stockholm, 1983. / Includes bibliographical references (p. 92-95).

Inaug.-Diss.--Friedrich-Wilhelms-Universität, Berlin. / Vita. Bibliography: p. [iv].

Glattochronology is a branch of linguistics which attempts to provide dates for a historical relationship between languages, as well as to establish degrees of lexical relationship. In much the same way as carbon 14 dating provides dates for archaeological finds, glottochronological analysis is a technique utilized to estimate linguistic prehistory. The hypothesis that a proto Balto-Slavonic language has existed in prehistoric times is tested in this paper. This test is based on the cognate count, which reflects the cognation, in percentages, of corresponding lexical forms in both languages. The validity of the results obtained in the cognate count is dependent on the method of determination of cognation. Therefore, only an extremely rigorous approach, in the comparison of corresponding farms in Latvian and Russian, can be accepted as a reasonably valid method of determining true cognation. The corpus of the cognate count consists of 207 items in either language. Each item is formed by corresponding free morphemes in both Latvian and Russian, and is designated as either a positive, or a negative item, depending on the cognation of the corresponding forms. The results of the cognate count are then processed according to the accepted glottochronological methods. According to the results obtained, it was concluded that the hypothesis, claiming a prate Balto-Slavonic language, had to be rejected due to insufficient evidence for such a language. It also appeared that a substantial increase in sample size could furnish this type of investigation with mare reliable results. The conclusions reached indicate that the determination of a genetic relationship between languages, with the aid of the glattochronological technique, tends to be inconclusive. It appears that glattochronological analysis is a valuable method for use in the determination of degrees, of relationship between languages. The results obtained from this type of analysis should be utilized in correlation to results obtained by other disciplines in an endeavour to reconstruct prehistory, as dates obtained via this technique should be viewed as not absolute but rather as relative measurements. / Arts, Faculty of / Linguistics, Department of / Graduate

Tai pirmasis darbas lietuvių kalbotyroje, kuriame sinchroniniu ir diachroniniu aspektu aprašoma semantinė latvių kalbos vietos prieveiksmių struktūra. Darbą sudaro įvadas ir penkios tiriamosios dalys. Pirmojoje dalyje aprašoma semantinė bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Antrojoje – bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių inventorius lyginamas su dviejų latvių kalbos šnektų (Kalnienos ir Svetciemo) vietos prieveiksmių inventoriais. Remiantis gautais rezultatais įrodoma, kad pasirinktų šnektų vietos prieveiksmių semantinė struktūra nesiskiria nuo bendrinės latvių kalbos. Trečiojoje darbo dalyje aprašoma XVI–XVII a. latvių kalbos tekstų vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Ketvirtoje dalyje atkuriami rytų baltų prokalbėje vartoti vietos prieveiksmiai ir semantinė jų struktūra. Remiantis rekonstruota rytų baltų prokalbės vietos prieveiksmių sistema ir XVI–XVII a. semantiniu vietos prieveiksmiu aprašu, paskutinėje, penktojoje, darbo dalyje bandoma nustatyti, kokie sistemos pokyčiai įvyko ikirašytiniu laikotarpiu. / This is the first study in Lithuanian linguistics in which semantic structure of Latvian adverbs of place in the synchronic and diachronic aspect is described. Dissertation consists of introduction and five parts of research. The first part semantically systemizes standard Latvian adverbs of place. In the second, inventory of standard Latvian adverbs of place are compared to inventories of adverbs of place of two Latvian subdialects (Svētciems subdialect and Kalniena subdialect). Due to the results, it is proved that semantic structure of adverbs of place of selected subdialects does not differ from standard Latvian. The third part depicts semantic structure of adverbs of place of XVI–XVII c, confirming present system of the language. The fourth part reconstructs adverbs of place used in Proto-East Baltic language and their semantic structure. On the basis of the reconstructed system of adverbs of place of Proto-East Baltic language and semantic inventory of adverbs of place of XVI–XVII c, the last, the fifth part attempts to define what the alterations were in the system in the pre-written period.

Tai pirmasis darbas lietuvių kalbotyroje, kuriame sinchroniniu ir diachroniniu aspektu aprašoma semantinė latvių kalbos vietos prieveiksmių struktūra. Darbą sudaro įvadas ir penkios tiriamosios dalys. Pirmojoje dalyje aprašoma semantinė bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Antrojoje – bendrinės latvių kalbos vietos prieveiksmių inventorius lyginamas su dviejų latvių kalbos šnektų (Kalnienos ir Svetciemo) vietos prieveiksmių inventoriais. Remiantis gautais rezultatais įrodoma, kad pasirinktų šnektų vietos prieveiksmių semantinė struktūra nesiskiria nuo bendrinės latvių kalbos. Trečiojoje darbo dalyje aprašoma XVI–XVII a. latvių kalbos tekstų vietos prieveiksmių semantinė struktūra. Ketvirtoje dalyje atkuriami rytų baltų prokalbėje vartoti vietos prieveiksmiai ir semantinė jų struktūra. Remiantis rekonstruota rytų baltų prokalbės vietos prieveiksmių sistema ir XVI–XVII a. semantiniu vietos prieveiksmiu aprašu, paskutinėje, penktojoje, darbo dalyje bandoma nustatyti, kokie sistemos pokyčiai įvyko ikirašytiniu laikotarpiu. / This is the first study in Lithuanian linguistics in which semantic structure of Latvian adverbs of place in the synchronic and diachronic aspect is described. Dissertation consists of introduction and five parts of research. The first part semantically systemizes standard Latvian adverbs of place. In the second, inventory of standard Latvian adverbs of place are compared to inventories of adverbs of place of two Latvian subdialects (Svētciems subdialect and Kalniena subdialect). Due to the results, it is proved that semantic structure of adverbs of place of selected subdialects does not differ from standard Latvian. The third part depicts semantic structure of adverbs of place of XVI–XVII c, confirming present system of the language. The fourth part reconstructs adverbs of place used in Proto-East Baltic language and their semantic structure. On the basis of the reconstructed system of adverbs of place of Proto-East Baltic language and semantic inventory of adverbs of place of XVI–XVII c, the last, the fifth part attempts to define what the alterations were in the system in the pre-written period.

This paper aims to provide a description of two main word-formation categories of Latvian nouns: agent names and action names. It was attempted to divide the collected data (suffix and ending derivatives) into clearly defined word-formation types, to determine the meaning of different word-formation types and productivity of word-formation types, analyse the semantics and structure of derivatives, and to provide a clear systematic description of the formation of the aforementioned Latvian language word formation categories. / Šiame darbe siekiama išsamiai išnagrinėti latvių kalbos veikėjų pavadinimų ir veiksmų pavadinimų darybos kategorijas. Surinktą medžiagą (priesagų, galūnių vedinius) stengiamasi aiškiai suskirstyti į darybos tipus, nustatyti darybos reikšmes ir darybos tipų produktyvumą, išnagrinėti vedinių semantiką ir struktūrą ir pateikti aiškų sisteminį minėtųjų darybos kategorijų darybos latvių kalboje aprašą.

Darbo objektas - dvi pagrindinės veiksmažodinių latvių kalbos daiktavardžių darybos kategorijos - veikėjų pavadinimai (nomina agentis) ir veiksmo pavadinimai (nomina actionis. Disertacijoje siekiama išsamiai išnagrinėti minėtąsias darybos kategorijas - surinktą medžiagą (priesagų, galūnių vedinius) suskirstyti į darybos tipus, nustatyti darybos reikšmes ir darybos tipų produktyvumą, išnagrinėti vedinių semantiką ir struktūrą ir pateikti aiškų sisteminį dabartinės latvių kalbos veikėjų ir veiksmų pavadinimų darybos kategorijų aprašą. / This paper aims to provide a description of two main word-formation categories of Latvian nouns: agent names and action names. It was attempted to divide the collected data (suffix and ending derivatives) into clearly defined word-formation types, to determine the meaning of different word-formation types and productivity of word-formation types, analyse the semantics and structure of derivatives, and to provide a clear systematic description of the formation of the aforementioned Latvian language word-formation categories.