Šiame darbe tiriamas Gervėčių šnektos daiktavardis. Rašant šį darbą rasta labai reta ir niekur tarmėse neužfiksuota vyriškosios giminės kai kurių daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė –au. Ją turi ne visų kamienų daaiktavardžiai. Sistemiškai šią galūnę turi a, ia, iia kamienų daiktavardžiai: vé jåu, kìšk’åu, laukáu. V. Mažiulio nuomone, tai yra pati seniausia baltiška šių kamienų daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė. Galinis au buvo suvienbalsintas ir paverstas –ō: sūnau> sūnō. Šis ō dėsningai virto į –uo: sú nuo. Galima stebėtis V. Mažiulio įžvalgumu, nes dar tada nebuvo žinomos formos su galūne –au. Izoliuotose šnektose neretai išlieka labai archajiškų formų. Tokia kaip tik ir yra Gervėčių šnekta. Minėta vienaskaitos naudininko galūnė –uo (vilkuo, låũkuo). Gervėčių šnektoje taip pat turima kaip paralelinė. Dėmesio verti ir Gervėčių snektos postpozicijos vietininkai. Išlaikytas pats senasis lokotyvas: laukúosu, ruñko.su. Šalia jo turimi ir visi keturi postpozicijos vietininkai, nors aliatyvo ir adesyvo pasitaiko tik liekanų. Gervėčių šnektoje yra vartojamas ir pašalio einamasis vietininkas (aliatyvas), tačiau vartojimo atvejai jau reti. Juo pasakoma, kad veikėjas ar veiksmasartėja (juda) prie tos vietos (asmens), kuri išreikšta šio linksnio forma. Šnektoje pašalio vietininkas įdomus dar ir tuo, kad vietoj galūnės priebalsio p turi k: ainù danilìk, zidorìk „Einu pas Danilą, Izidorių “. Pašalio vietininkas... [toliau žr. visą tekstą] / The noun of Gervečiai dialect is analyzed in the project. While writing the project, a very rare and in none dialect recorded ending of the dative case of some singular nouns of the masculine gender, i.e. -au, was found. Not all the nouns possess it. Systemically this ending is present in the nouns of the stems a, ia, iia: vé jåu, kìšk’åu, laukáu. In the opinion of V. Mažiulis, it is the oldest Baltic ending of the dative case of singular nouns of the aforesaid stems. The inflexional diphthong au was made monophthong and turned into -ō: sūnau>sūnō. This ō naturally turned into -uo: sú nuo. We may wonder about V. Mažiulis’ perspicacity as then the forms with the ending -au were not known yet. However, very archaic forms often survive in isolated dialects. Such is the dialect of Gervečiai. The aforementioned ending of the singular dative case -uo (vilkuo, låũkuo) is also possessed by Gervečiai dialect as a parallel one. The postposition locative cases of Gervečiai dialect are also worth attention. The oldest locative has been preserved: laukúosu, ruñko.su. Near it all four postposition locatives are present though only the remains of the aliative and adesive are encountered. The locative case of by-place (aliative) is used in Gervečiai dialect, too, but the cases of use are already rare. It states that the character or action approaches (moves to) the place (person) which is expressed by the form of this case. The locative case of... [to full text]