Le musée des Antiquités nationales (MAN) a été créé sous l'impulsion de l'Empereur Napoléon III en 1862. Avec le projet de création du musée s'est imposée la nécessité de le doter d'ateliers de moulage et de restauration. Abel Maitre, sculpteur de formation, est le premier chef d'atelier de 1866 à la fin du 19e siècle. Rouage Indispensable du MAN, Il s'est avéré être un véritable précurseur de la restauration des objets archéologiques telle qu'on la conçoit de nos jours. Son successeur, Benoit-Claude Champion, dirige les ateliers durant toute la première moitié du 20e siècle et œuvre à la professionnalisation de cette discipline, à une période où la question de la formation des restaurateurs est au centre des débats. A travers l'exemple concret des ateliers du MAN, cette recherche se propose de montrer comment a émergé la spécialité archéologie dans l'univers très artistique de la restauration, et comment le développement de cette activité en discipline est Intimement lié à la politique Internationale de sauvegarde du patrimoine, qui prend toute son ampleur après la première guerre mondiale. / The National Museum of Antiquities (MAN) was created at the instigation of Emperor Napoleon Ill in 1862. With the proposed creation of the museum has become the need to equip the workshops of molding and restoration. Abel Maître, a sculptor by training, is the first leader of workshop in the late 19th century. Indispensable part of the MAN, Il proved to be a !rue precursor of the restoration of archaeological objects as it conceives today. His successor, Benoit-Claude Champion, leads workshops throughout the first half of the 20th century and works to professionalize the discipline, at a time when the Issue of training for restorers is central to the debate. Through concrete example of MAN workshops, this research alms to show how archeology has emerged as a specialty in the highly artistic restoration, and how the development of this discipline is closely linked to International politics Heritage Preservation, which comes into its own after World war 1.

Pasak prancūzų etnologo Daniel Fabre, istorinis paminklas yra viena akivaizdžiausių manifestacijų, kuria Vakarų Europa per pastaruosius šimtmečius teigė savo istoriškumą . Šiandien ši idėja tampa teorinės polemikos objektu. Šio darbo pagrindinis tikslas – ištirti ir įvertinti naujausius teorinius debatus, skirtus istorinio paminklo idėjos genezei, raidai, bei krizei, visuotinai įsigalėjus heterogeninei sąvokai „paveldas“, taip pat pasiginti į aktualizavimo galimybes ir naujas alternatyvas. Istorinio paminklo genezė tiriama iš dviejų perspektyvių. Pirmoji - tradicinė progresyvioji perspektyva, istorinį paminklą traktuojanti kaip moderniųjų laikų idėją ir didelį dėmesį skirianti juridiniam momentui. Ryškiausi dabartiniai atstovai –André Chastel, Françoise Choay, Dominique Poulot. Antroji – novatoriška antropologinė perspektyva, kvestionuojanti istorinio paminklo kaip moderniųjų laikų. idėjos sampratą Analizuojami šių autorių tekstai – Daniel Fabre, Jean-Michel Leniaud, Olivier Poisson. Kritiškai įvertinus šias dvi perspektyvas, pasigilinama į daugiaperspektyvinio modelio galimybes. Istorinio paminklo paradigminė krizė analizuojama trijose dimensijose – ideologiniame, monumentalumo ir istorinės vertės. Įvertinamas šios krizės mąstai lyginant su perdėm heterogeniška tampančia ir už gnoseologijos ribų išslystančia paveldo samprata, pasigilinama į istorinio paminklo aktualizavimo galimybes bei alternatyvas. Kaip pagrindinė alternatyva analizuojama Pierre Nora „atminties vietų“... [toliau žr. visą tekstą] / According to the French ethnologist, Daniel Fabre, a historic monument is one of the most obvious manifestations that landed itself to maintaining historicism throughout Western Europe in recent centuries. Today this idea becomes object of theoretical debates. The main purpose of this work is to study and evaluate the modern theoretical debate, when heterogenic concept ,,heritage” is universally accepted and set in, about genesis of historic monument idea, development and the crisis. Also, it is necessarily to go deep into opportunity of actualization and new alternatives. There are two perspectives of inquiring the genesis of historic monument. The works on the traditional progressive perspective tend to present a classic image of historic monument, i.e. a his¬toric monument is exhibited as an idea of modernity, with big attention to juridical aspects. One of the most substantial contemporary scientists representing the classic conception is André Chastel, Françoise Choay, Dominique Poulot. As an alternative to this monoperspective theory emerges an innovative interpretation of the modernism of historic mo¬nument developed by contemporary French ethnologists and anthropologists - Daniel Fabre, Jean-Michel Leniaud, Olivier Poisson. This work presents and analyses dif¬ferent visions of the development of his¬toric monument. It aims at attempting to reflect the presented positions and to evaluate the possibilities and challenges of a presumable multi-perspective model. The... [to full text]