Disertacijoje rekonstruojama modernios politinės minties raida Lietuvoje. Pagrindiniu analizės objektu siekiant šio tikslo tampa valstybės sąvoka, kuri sintezuoja ir iš politinės teorijos perspektyvos leidžia interpretuoti ją vartojančių intelektualų prielaidas apie asmens, visuomenės ir pačios politijos (bendriausia sąvoka nusakanti politinę tvarką) prigimtį. Analizė atliekama pasitelkiant ir derinant tris intelektualinės istorijos mokyklas: idėjų istoriją, sąvokų istoriją ir politiškumo istoriją. Disertacijoje parodoma, kad valstybės sąvokos atsiradimas XIX a. pr. ir įsitvirtinimas lietuvių kalboje bei politinėje mintyje yra neatsiejamos nuo modernių politinių paradigmų sklaidos. XIX a. pab. vykęs tautinis atgimimas taip pat skatino lietuviškų politinių sąvokų kūrimą, kurios leistų naujai apibūdinti politiją kaip abstraktų ir suverenų socialinį darinį. Per visą XX a. vykusi sąvokos ideologizacija – skirtingas vartojimas konkuruojantiems ideologiniams projektams pagrįsti – leidžia išskirti keletą Lietuvos visuomenei būdingų santykio su valstybe modelių. Tarpukariu labiausiai išryškėjo organiškas, tautininkiškas, demokratinis-legalistinis ir marksistinis-ekonomistinis valstybės konceptualizavimo būdai. Po II-ojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įtvirtintas marksistinis ir legalistinis valstybės apibrėžimo modelis, kai tuo tarpu išeivijoje buvo plėtojama organiškoji ir įdiegta liberalioji valstybės koncepcija. / This dissertation seeks to reconstruct the development of the modern Lithuanian political thought. The main object of the analysis for achieving this goal is the concept of the state (Lith. valstybė). It serves as a synthetic concept and helps to interpret the utterances of the important Lithuanian intellectuals about the person, society and polity as such from the standpoint of political theory. Analysis is done by combining three schools of intellectual history: history of ideas, conceptual history and history of the political. The dissertation shows that the genesis of the concept of the state since the beginning of the 19th century and its embedding in the modern political language and thought cannnot be separated from the development of a modern political paradigm. The national awakening at the end of the 19th century also led to the creation of new political concepts, which helped to define the polity as an abstract and sovereign entity. The ideologization of the concept (different usage of it in order to provide the basis for competing ideological projects) enables to distinguish several different attitudes towards the state specific for the Lithuanian political culture. During the Interbellum period it is possible to indicate four main modes to conceptualize the state: organic, nationalistic, democratic-legalistic and Marxist-economistic. After the Second World War Marxist and legalistic conceptualization of the state became the dominant ones in Lithuania, and the... [to full text]

This dissertation seeks to reconstruct the development of the modern Lithuanian political thought. The main object of the analysis for achieving this goal is the concept of the state (Lith. valstybė). It serves as a synthetic concept and helps to interpret the utterances of the important Lithuanian intellectuals about the person, society and polity as such from the standpoint of political theory. Analysis is done by combining three schools of intellectual history: history of ideas, conceptual history and history of the political. The dissertation shows that the genesis of the concept of the state since the beginning of the 19th century and its embedding in the modern political language and thought cannnot be separated from the development of a modern political paradigm. The national awakening at the end of the 19th century also led to the creation of new political concepts, which helped to define the polity as an abstract and sovereign entity. The ideologization of the concept (different usage of it in order to provide the basis for competing ideological projects) enables to distinguish several different attitudes towards the state specific for the Lithuanian political culture. During the Interbellum period it is possible to indicate four main modes to conceptualize the state: organic, nationalistic, democratic-legalistic and Marxist-economistic. After the Second World War Marxist and legalistic conceptualization of the state became the dominant ones in Lithuania, and the... [to full text] / Disertacijoje rekonstruojama modernios politinės minties raida Lietuvoje. Pagrindiniu analizės objektu siekiant šio tikslo tampa valstybės sąvoka, kuri sintezuoja ir iš politinės teorijos perspektyvos leidžia interpretuoti ją vartojančių intelektualų prielaidas apie asmens, visuomenės ir pačios politijos (bendriausia sąvoka nusakanti politinę tvarką) prigimtį. Analizė atliekama pasitelkiant ir derinant tris intelektualinės istorijos mokyklas: idėjų istoriją, sąvokų istoriją ir politiškumo istoriją. Disertacijoje parodoma, kad valstybės sąvokos atsiradimas XIX a. pr. ir įsitvirtinimas lietuvių kalboje bei politinėje mintyje yra neatsiejamos nuo modernių politinių paradigmų sklaidos. XIX a. pab. vykęs tautinis atgimimas taip pat skatino lietuviškų politinių sąvokų kūrimą, kurios leistų naujai apibūdinti politiją kaip abstraktų ir suverenų socialinį darinį. Per visą XX a. vykusi sąvokos ideologizacija – skirtingas vartojimas konkuruojantiems ideologiniams projektams pagrįsti – leidžia išskirti keletą Lietuvos visuomenei būdingų santykio su valstybe modelių. Tarpukariu labiausiai išryškėjo organiškas, tautininkiškas, demokratinis-legalistinis ir marksistinis-ekonomistinis valstybės konceptualizavimo būdai. Po II-ojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įtvirtintas marksistinis ir legalistinis valstybės apibrėžimo modelis, kai tuo tarpu išeivijoje buvo plėtojama organiškoji ir įdiegta liberalioji valstybės koncepcija.

L’objet de cette recherche est la communication institutionnelle que le conseil général des Pyrénées-Orientales - rebaptisé depuis 2015 « conseil départemental » - a mis en circulation à partir de 1998, et qui reste aujourd’hui encore en vigueur dans le département. Depuis les lois dites de décentralisation (1982), les acteurs politiques locaux qui gouvernent les collectivités territoriales ont bien saisi l’importance des enjeux - tout autant économiques/touristiques que symboliques et politiques - d’une patrimonialisation favorisant la construction d’une identité territoriale. Pour les collectivités dont le territoire recouvre une entité sociolinguistique (socio-historique et linguistique), cette construction identitaire va pouvoir s’ancrer à la langue minorée, qui devient "le vecteur [privilégié] du patrimoine culturel immatériel" (UNESCO, 2003) « local ».La communication-marketing du conseil général des P.O. opte donc pour le concept-clé de « la Catalanité ». La campagne promotionnelle crée des supports médiatiques spécifiques, qui mettent en scène et affichent une « Catalanité » offrant à la collectivité territoriale et à son président la garantie d’un label.Mais ce marketing politique s’inscrit dans la situation de conflit diglossique franco-catalan. S’il a à cœur d’afficher une spécificité identitaire catalane pour promouvoir l’attractivité du territoire, il construit/reconstruit l’interdiscours dominant en s’appuyant immanquablement sur des représentations sociolinguistiques qui l’inscrivent dans la dynamique conflictuelle diglossique. En partant d’observations très « micro », qui examinent les moyens verbaux et les stratégies discursives mises en œuvre par cette parole institutionnelle, on rejoint la perspective « macro » sociolinguistique en montrant qu’ils participent de fonctionnements diglossiques et contribuent à l’idéologisation du conflit diglossique franco-catalan.L’analyse s’inscrit au carrefour de la sociolinguistique « périphérique » et de l’analyse argumentative du discours ; elle emprunte certains de ses outils à la linguistique praxématique. Cependant la spécificité pluridisciplinaire de l’objet d’étude l’a conduite à un « bricolage » scientifique intégrant également les approches de la science politique, de l’économie-marketing, des sciences de l’information et de la communication ou encore de la psychologie sociale. / The purpose of this research is the institutional communication that the "conseil général" of Eastern Pyrenees – renamed since 2015 « departmental council » - initiated from 1998 and still valid today in the department. Since the Decentralization Acts (1982), the local political actors who rule the territorial collectivities fully grasped the importance of the challenges - which are both economic/touristic and symbolic/political - related to patrimonialization supporting the construction of a territorial identity. For the communities which territory includes a sociolinguistic entity (socio-historical and linguistic), this identity construction will base itself on the undervalued language. It then becomes the local “[privileged] immaterial cultural heritage vector” (UNESCO, 2003). The marketing policy of "Conseil général" of the Eastern Pyrenees thus chooses the key-concept of “la Catalanité”.The promotion campaign creates specific media tools, which display a “Catalanité” concept providing the territorial collectivity and its president the warranty of a label. But this political marketing fits into the "franco-catalan" diglossic conflict situation. If it’s eager to display a specific Catalan identity to promote an attractive territory, it builds/rebuilds the dominant interdiscourse inevitably resting over sociolinguistic representations. They register it within diglossic conflict dynamics. From very “micro” observations, examining the verbal means and the discursive strategies activated by this institutional discourse, one gets to the “macro” sociolinguistic prospect by showing their part in diglossic operations and also in the diglossic ideologization of the "franco-catalan" conflict. The analysis is located at the crossroads of the “peripheral” sociolinguistics and of the argumentative discourse analysis; it borrows some of its tools from praxematic linguistics. However the multi field specificity of the object of study led it to a scientific “making up”. It also integrates the approaches of political science, marketing-economics, social psychology or communication and information sciences.

This diploma thesis mainly deals with the relationships between the poetic manifestations of socialist realism and so called total realism in the early fifties. The first part focuses on general issues; within it I try to describe characteristic features of both poetics, for total realism it is done mostly in the background of comparison with like-minded concepts (Hrabal's poems from the fifties, the works of former members of Group 42). In other chapters of the text I am thinking about a total realism from two aspects: first, as an alternative form of realism, which defines itself against the official art, as well as a program that is dependent on the official art to some extent by paraphrasing or using some of its means and resources.