The idea to analyse Soviet intellectuals appeared while considering the history of Sąjūdis and the reestablishment of Lithuanian independence. The intellectuals, who shared nationalist and public ideas, consolidated on June 3, 1988 and mobilized all Lithuanian society, had to base their activities on social relations, values and certain attitudes, which existed and evolutionized in one or another form during the whole period of annexation. The aim of this thesis is to examine the features of informal groups of Lithuanian intellectuals and the development of the philosophical thought in informal and official environment in the period of 1956-1988. The novelty of the dissertation is the fact that the intellectuals and their activities during the Soviet times are not viewed individually but by the dynamics of their created groups, which operated both in informal and official sphere, and had the features of primary and secondary groups. It was easy to notice and emphasize the peculiarities of alternative collective identity formation. Besides, the described manifestation of philosophical consciousness and philosophical research are provided as an alternative to the Soviet regime for the first time in the Lithuanian historiography. In addition, the research seeks to describe the social, professional, intellectual and theoretical activities of the same social layer. Other researchers should also be interested in the dimension of citizenship and of informal intellectual groups... [to full text] / Idėja tyrinėti sovietmečio intelektualus kilo žvelgiant į Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją. Lietuvoje. Tautiškai, pilietiškai nusiteikę inteligentai, intelektualai, susivieniję 1988 birželio 3 d. ir gana greitai mobilizavę visą to meto Lietuvos visuomenę, turėjo remtis socialiniais ryšiais, vertybėmis bei atitinkamomis nuostatomis, kurios vienokia ar kitokia forma egzistavo ir evoliucionavo per visą aneksijos laikotarpį. Šio darbo tikslas – ištirti sovietų Lietuvos intelektualų neformalių grupių veikimo bruožus ir filosofinės minties raidą neformalioje ir oficialioje erdvėje 1956-88 m. Šio darbo naujumas yra tai, kad į intelektualus ir jų veiklą sovietmečiu žiūrima ne individualiai, bet per jų sukurtų neformalių grupių, kurios veikė tiek neformalioje, tiek oficialioje erdvėje, ir turėjo tiek pirminės, tiek antrinės grupės bruožus, dinamiką. Šituo keliu einant buvo labai lengvai pastebėti ir plačiau artikuliuoti alternatyvios kolektyvinės tapatybės formavimosi ypatumai. Taip pat aprašyti filosofinės sąmonės apraiškos ir filosofiniai tyrimai pirmąkart lietuviškoje istoriografijoje pateikiami kaip alternatyva sovietiniam režimui. Nauja yra tai, kad tyrime siekta aprėpti intelektualų tiek socialinę, profesinę, tiek intelektinę, teorinę veiklą. Taip pat turėtų kitus tyrinėtojus sudominti šio darbo autoriaus pastebėta ir plačiau analizuota neformalių intelektualų grupių pilietiškumo dimensija ir gyvenimo šalia sistemos elgsenos modelis.

Darbe analizuojama intelektualo geba ir būtinybė kritiškai mąstyti disciplinarinės valdžios salygomis. Šios valdžios objektas yra visuomenės gyvenimas, populiacija, žmonių kūnai suprantami kaip vertingi ištekliai. Disciplinarinės valdžios uždavinys yra versti visuomenę augti tam tikra kryptimi, klasifikuoti, kategorizuoti individus taip, kad užtikrinti reguliarų išteklių atsinaujinimą; kai reikia – atsikratyti pertekliaus ir kontroliuoti jų augimą. Populiacija, suvokiama kaip resursai – žmogiškieji resursai, atsinaujinantys resursai – reikia prižiūrėt, kad jie nenunyktų, neišsivaikščiotų. Intelektualo funkcija šiuose procesuose yra nuolat konfrontuoti galios procesams, juos atpažinti, o atpažinus traukyti saitus. Foucault supranta, kad galios santykiai yra neišvengiami ir įvardina intelektualo laikyseną kaip stiprų pesimistinį aktyvizmą. Rezistencija svarbi kaip kritinio klausinėjimo kelias, kuris atveria suvokimą, kad visuomenės negalima aiškinti vien tik pasitelkus techninius galios apibrėžimus. Šis nuolatinės konfrontacijos kelias yra vienintelis, kuris lieka tikrąjam intelektualui. / This work analyzes the possibility and necessity to think critically in the condition of disciplinary government. The object of this kind of government is living in society, it’s population, bodies of people are understood as valuable resources. The aim of disciplinary government is to force society grow in certain direction, to classify and categorize individuals in such form, which can ensure renewal of regular resources. When we understand population as resources - human resources, renewal of resources – it is necessary supervise that these resources wouldn’t vanish. Intellectual’s function in these processes is to recognize and confront to these processes of power, to damage it’s bonds. Foucault understands the manifestations of modern disciplines in terms of power-knowledge relationship. These relationships of power are inevitable and designates intellectual’s attitude as strong pessimistic activism. Resistance is significant as the way of critical questioning, which opens perception, that we can’t treat society only in definitions of technical power. The ongoing confrontation is the only path that remains to the true intellectual.