No description available.

Paukščių Tako Galaktikos sritį esančią Cefėjaus žvaigždyne sudaro keletas žvaigždėdaros regionų. Šiame darbe tirta sritis kurios centro koordinatės l=102.4 , b=+15.5 ir stebimo lauko dydis 1.2*1.2 laipsnio. Tyrimui naudota Vilniaus fotometrinė sistema su CCD kamera. / The Milky Way region in the direction of the Cepheus contains several star forming regions. The area of 1.2*1.2 deg size at l=102.4 , b=+15.5 are investigated using CCD photometry in the Vilnius system and described in this work.

A Milky Way region in the direction of the North America and Pelican Nebulae is investigated using CCD photometry of 2600 stars in the Vilnius seven-color system. Its central part was covered with a CCD camera on the Maksutov wide-field telescope of the Moletai Observatory. Deeper CCD exposures for most interesting selected targets were taken with the 1 m telescope of the USNO Flagstaff Station. The author developed a new method for CCD data processing trying to reduce systematic errors and to increase photometric accuracy. This allowed us to measure M67 stars with high precision and use it as a CCD standard region in all our subsequent observations. To investigate interstellar extinction law in the area we obtained spectra for 33 B-type stars with the 2.3 m telescope of Steward Observatory at Kitt Peak. We also used near-infrared 2MASS data and other data sources when they were available. From photometric results in the Vilnius system we determined two-dimensional spectral types, color excesses, interstellar extinctions and distances of ~1300 stars. For more accurate determination of open cluster ages we recalibrated the zero-age main sequence in absolute magnitude vs. color diagram of the Vilnius system. We also investigated the possible connection between two open clusters in the area and surrounding star-forming region. Young stellar objects and possible ionizing sources of the NAP gas clouds were identified. / Naudojant CCD fotometriją, ištirta Paukščių Tako sritis Šiaurės Amerikos ir Pelikano ūkų kryptimi. Vilniaus fotometrinėje sistemoje išmatuota 2600 žvaigždžių. Didesnė sritis, apimanti abu ūkus ir tarp jų esantį dulkių debesį L935 buvo eksponuojama Molėtų observatorijos plataus lauko Maksutovo sistemos teleskopu. Mažesnės sritys, turinčios svarbių objektų, buvo eksponuojamos JAV laivyno observatorijos Flagstafo stoties 1 m. teleskopu. Autorius sukūrė metodiką. kaip ženkiai sumažinti sistematines redukcijos paklaidas ir padidinti CCD fotometrijos tikslumą. Tiksliai išmatuoti CCD fotometriniai standartai padrikąjame spiečiuje M67 bus naudojami tolimesniuose stebėjimuose. Ekstinkcijos dėsnio tyrimui buvo gauti 33 O-B žvaigždžių spektrai Stiuarto observatorijos 2.3 m teleskopu. Taip pat buvo panaudota 2MASS infraraudonosios fotometrijos katalogas ir kiti duomenys. Iš CCD ekspozicijų Vilniaus sistemoje fotometrijos daugumai fotometruotų žvaigždžių nustatyta: spektrinė ir šviesio klasė (MK sistemoje), spalvos ekscesas, tarpžvaigždinė ekstinkcija ir nuotolis. Tikslesniam padrikųjų spiečių amžiaus nustatymui iš naujo sukalibruota nulinio amžiaus pagrindinė seka Vilniaus fotometrinėje sistemoje. Ištirti du padrikieji žvaigždžių spiečiai esantys Šiaurės Amerikos ūko kryptimi ir patikrintas jų ryšys su aplinkine žvaigždėdaros sritimi. Aptikta apie 30 jaunų emisinių žvaigždžių ir 4 ar 5 žvaigždės, kurios galėtų būti ūkų jonizacijos šaltiniai.

Naudojant CCD fotometriją, ištirta Paukščių Tako sritis Šiaurės Amerikos ir Pelikano ūkų kryptimi. Vilniaus fotometrinėje sistemoje išmatuota 2600 žvaigždžių. Didesnė sritis, apimanti abu ūkus ir tarp jų esantį dulkių debesį L935 buvo eksponuojama Molėtų observatorijos plataus lauko Maksutovo sistemos teleskopu. Mažesnės sritys, turinčios svarbių objektų, buvo eksponuojamos JAV laivyno observatorijos Flagstafo stoties 1 m. teleskopu. Autorius sukūrė metodiką. kaip ženkiai sumažinti sistematines redukcijos paklaidas ir padidinti CCD fotometrijos tikslumą. Tiksliai išmatuoti CCD fotometriniai standartai padrikąjame spiečiuje M67 bus naudojami tolimesniuose stebėjimuose. Ekstinkcijos dėsnio tyrimui buvo gauti 33 O-B žvaigždžių spektrai Stiuarto observatorijos 2.3 m teleskopu. Taip pat buvo panaudota 2MASS infraraudonosios fotometrijos katalogas ir kiti duomenys. Iš CCD ekspozicijų Vilniaus sistemoje fotometrijos daugumai fotometruotų žvaigždžių nustatyta: spektrinė ir šviesio klasė (MK sistemoje), spalvos ekscesas, tarpžvaigždinė ekstinkcija ir nuotolis. Tikslesniam padrikųjų spiečių amžiaus nustatymui iš naujo sukalibruota nulinio amžiaus pagrindinė seka Vilniaus fotometrinėje sistemoje. Ištirti du padrikieji žvaigždžių spiečiai esantys Šiaurės Amerikos ūko kryptimi ir patikrintas jų ryšys su aplinkine žvaigždėdaros sritimi. Aptikta apie 30 jaunų emisinių žvaigždžių ir 4 ar 5 žvaigždės, kurios galėtų būti ūkų jonizacijos šaltiniai. / A Milky Way region in the direction of the North America and Pelican Nebulae is investigated using CCD photometry of 2600 stars in the Vilnius seven-color system. Its central part was covered with a CCD camera on the Maksutov wide-field telescope of the Moletai Observatory. Deeper CCD exposures for most interesting selected targets were taken with the 1 m telescope of the USNO Flagstaff Station. The author developed a new method for CCD data processing trying to reduce systematic errors and to increase photometric accuracy. This allowed us to measure M67 stars with high precision and use it as a CCD standard region in all our subsequent observations. To investigate interstellar extinction law in the area we obtained spectra for 33 B-type stars with the 2.3 m telescope of Steward Observatory at Kitt Peak. We also used near-infrared 2MASS data and other data sources when they were available. From photometric results in the Vilnius system we determined two-dimensional spectral types, color excesses, interstellar extinctions and distances of ~1300 stars. For more accurate determination of open cluster ages we recalibrated the zero-age main sequence in absolute magnitude vs. color diagram of the Vilnius system. We also investigated the possible connection between two open clusters in the area and surrounding star-forming region. Young stellar objects and possible ionizing sources of the NAP gas clouds were identified.

The interstellar matter in the Galaxy is concentrated in a thin layer close to the galactic plane, mostly in spiral arms. Most of the interstellar matter is in a form of atomic and molecular gas and only 1% of its mass is in a form of small (0.01 – 0.1 µm) dust grains which absorb and scatter the light of stars and cause the interstellar extinction. A part of interstellar gas and dust are in a diffuse form and fill the space with density which exponentially decreases with the distance from the galactic plane. However, in the spiral arms gigantic molecular clouds are present which play an outstanding role in the evolution of the Galaxy, since in them star forming processes take place. Molecular and dust clouds, young star clusters and associations and other star forming regions are concentrated in the Milky Way plane. However, due to gravitational and radiation interactions between the molecular clouds and the young massive stars, some fragments of spiral arms deviate from the galactic plane. One of such deviating branches from the Local (Orion) spiral arm is a huge elongated system of molecular and dust clouds located in the Cepheus constellation which is known as the Cepheus Flare. Most of the objects investigated in this dissertation belong to this branch of the Local spiral arm. The objects selected for the investigation are star forming regions in the vicinity of the reflection nebula NGC 7023, a group of dark clouds TGU 619, the young open cluster NGC 7129 and the... [to full text] / Paukščių tako Galaktikoje didžioji dalis tarpžvaigždinės medžiagos yra susitelkusi į ploną sluoksnį Galaktikos plokštumoje, daugiausiai spiralinėse vijose. Didžiąją dalį tarpžvaigždinės medžiagos sudaro atominės ir molekulinės dujos ir tik maždaug 1% masės yra mažos (0.01 – 0.1 µm) dydžio dulkelės, kurios sugeria ir išsklaido šviesą ir sukelia tarpžvaigždinės ekstinkcijos reiškinį. Spiralinėse vijose esantys molekuliniai debesys yra svarbūs Galaktikos evoliucijos procese, nes juose vyksta aktyvūs žvaigždžių formavimosi procesai. Molekuliniai ir dulkių debesys, jaunų žvaigždžių spiečiai ir asociacijos bei kitos žvaigždžių susidarymo sritys dažniausiai yra Galaktikos plokštumoje. Tačiau dėl gravitacinės ir radiacinės sąveikos tarp jaunų didelės masės žvaigždžių ir molekulinių debesų kai kuriose Paukščių Tako srityse žvaigždėdaros rajonai nukrypsta nuo Galaktikos plokštumos. Viename iš tokių rajonų Cefėjo žvaigždyno kryptimi dalis tarpžvaigždinių debesų ir žvaigždėdaros rajonų yra nukrypę nuo Galaktikos plokštumos link šiaurinio dangaus poliaus ir sudaro Paukščių Tako atšaką, literatūroje žinomą kaip Cepheus Flare. Dauguma šioje disertacijoje tyrinėjamų objektų priklauso šiai Cefėjo atšakai. Šio darbo tikslas yra Cefėjo žvaigždėdaros rajonų, žinomų kaip atspindžio ūkas NGC 7023, tamsiųjų debesų kompleksas TGU 619 ir jaunas spiečius NGC 7129 fotometrinis tyrimas, siekiant nustatyti šių objektų nuotolį ir tarpžvaigždinę ekstinkciją, jauno spiečiaus NGC 7129 ir... [toliau žr. visą tekstą]

Paukščių Tako Galaktikoje didžioji dalis tarpžvaigždinės medžiagos yra susitelkusi į ploną sluoksnį Galaktikos plokštumoje, daugiausiai spiralinėse vijose. Didžiąją dalį tarpžvaigždinės medžiagos sudaro atominės ir molekulinės dujos ir tik maždaug 1% masės yra mažos (0.01 – 0.1 µm) dydžio dulkelės, kurios sugeria ir išsklaido šviesą ir sukelia tarpžvaigždinės ekstinkcijos reiškinį. Spiralinėse vijose esantys molekuliniai debesys yra svarbūs Galaktikos evoliucijos procese, nes juose vyksta aktyvūs žvaigždžių formavimosi procesai. Molekuliniai ir dulkių debesys, jaunų žvaigždžių spiečiai ir asociacijos bei kitos žvaigždžių susidarymo sritys dažniausiai yra Galaktikos plokštumoje. Tačiau dėl gravitacinės ir radiacinės sąveikos tarp jaunų didelės masės žvaigždžių ir molekulinių debesų kai kuriose Paukščių Tako srityse žvaigždėdaros rajonai nukrypsta nuo Galaktikos plokštumos. Viename iš tokių rajonų Cefėjo žvaigždyno kryptimi dalis tarpžvaigždinių debesų ir žvaigždėdaros rajonų yra nukrypę nuo Galaktikos plokštumos link šiaurinio dangaus poliaus ir sudaro Paukščių Tako atšaką, literatūroje žinomą kaip Cepheus Flare. Dauguma šioje disertacijoje tyrinėjamų objektų priklauso šiai Cefėjo atšakai. Šio darbo tikslas yra Cefėjo žvaigždėdaros rajonų, žinomų kaip atspindžio ūkas NGC 7023, tamsiųjų debesų kompleksas TGU 619 ir jaunas spiečius NGC 7129 fotometrinis tyrimas, siekiant nustatyti šių objektų nuotolį ir tarpžvaigždinę ekstinkciją, jauno spiečiaus NGC 7129 ir... [toliau žr. visą tekstą] / The interstellar matter in the Galaxy is concentrated in a thin layer close to the galactic plane, mostly in spiral arms. Most of the interstellar matter is in a form of atomic and molecular gas and only 1% of its mass is in a form of small (0.01 – 0.1 µm) dust grains which absorb and scatter the light of stars and cause the interstellar extinction. A part of interstellar gas and dust are in a diffuse form and fill the space with density which exponentially decreases with the distance from the galactic plane. However, in the spiral arms gigantic molecular clouds are present which play an outstanding role in the evolution of the Galaxy, since in them star forming processes take place. Molecular and dust clouds, young star clusters and associations and other star forming regions are concentrated in the Milky Way plane. However, due to gravitational and radiation interactions between the molecular clouds and the young massive stars, some fragments of spiral arms deviate from the galactic plane. One of such deviating branches from the Local (Orion) spiral arm is a huge elongated system of molecular and dust clouds located in the Cepheus constellation which is known as the Cepheus Flare. Most of the objects investigated in this dissertation belong to this branch of the Local spiral arm. The objects selected for the investigation are star forming regions in the vicinity of the reflection nebula NGC 7023, a group of dark clouds TGU 619, the young open cluster NGC 7129 and the... [to full text]

Vers la fin des années 1990, l’utilisation des supernovae de type Ia (SNe Ia) comme indicateurs de distance a permis de mettre en évidence l’expansion accélérée de l’univers. Depuis lors, des campagnes d’observations de grandes envergures ont permis d’augmenter de façon significative le nombre de SNe Ia observées, mais les incertitudes systématiques liées à la qualité des échantillons de SNe Ia proches restent un facteur limitant sur la précision des mesures actuelles. C’est dans le but de réduire ces incertitudes que le projet the Nearby Supernova Factory (SNfactory), à l’aide d’un instrument spectro-photométrique dédié à l’observation des SNe Ia (the Supernova Integral Field Spectrograph), a collecté depuis 2004 plus de 3000 spectres de près de 200 SNe Ia proches. Une des limitations actuelles de leur utilisation, outre les aspects liés aux problèmes d’inter-calibration entre les différentes expériences, est celle du mélange des différentes composantes de leurs variabilités lors de la standardisation empirique de leur module de distance. Une meilleure séparation de ces composantes, ainsi que la découverte de nouveaux indicateurs de distance, font partie des améliorations que peut apporter un échantillon spectral de SNe Ia proches tel que celui de la collaboration SNfactory. Cette thèse de doctorat, effectuée à l’Institut de Physique Nucléaire de Lyon et au Lawrence Berkeley National Laboratory, s’inscrit directement dans cette problématique, en se concentrant sur la mesure d’indicateurs spectraux sur l’échantillon spectral de la collaboration Snfactory. Le plan de cette thèse est le suivant : La première partie présente le contexte scientifique ainsi que l’échantillon de SNe Ia de la collaboration SNfactory utilisé dans les analyses. La deuxième partie se concentre sur la méthode de mesure d’indicateurs spectraux appliquée à l’échantillon spectrale présenté, ainsi que sur une étude de leur sensibilité à l’extinction par le milieu interstellaire. La troisième partie est une étude des corrélations des indicateurs spectraux et de leur utilisation pour la standardisation des Sne Ia. Dans la dernière partie, une utilisation de ces indicateurs spectraux pour la détermination d’une loi d’extinction moyenne est présentée / One of the current limitations of type Ia supernovae used as distance indicators is themixing of their different sources of variabilitiy during the empirical standardization of their distance modulus. Using the nearby SNe Ia spectral sample observed by the Nearby Supernovae Collaboration with the instrument SNIFS (Supernovae Intergral Field Sperctrograph), this thesis mainly focuses on this problematic using spectral indicators measurements. The first part of the thesis presents the scientific context as well as the sample used in the analysis. The second part focus on the spectral indicators measurement and their properties in the presence of interstellar dust extinction. The third part is a study of spectral indicators correlations and their use as standardization parameters. In the last part, we use these spectral indicators to construct a mean extinction law for type Ia supernovae