Klimato kaita yra sąlygota pasaulinio atšilimo, kuris pasireiškia vidutinės pasaulinės oro temperatūros augimu. Tolesnis klimato šilimas gali pakenkti kai kurių regionų ekonomikai ir sugriauti ekosistemas. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) priėmimas 1992 m. buvo svarbus žingsnis sprendžiant globalinio atšilimo problemą. Šiltnamio dujų išmetimo lygiui pasaulyje nepaliaujamai augant, tapo akivaizdu, kad tik tvirtas ir aiškus išsivysčiusių valstybių įsipareigojimas sumažinti šiltnamio dujų išmetimo lygį gali išspręsti klimato kaitos problemą. JTBKKK Kioto protokolas buvo pasirašytas Kioto mieste, Japonijoje, 1997 m. gruodžio 11 d. Esminis JTBKKK ir Kioto protokolo skirtumas yra tai, kad JTBKKK skatino išsivysčiusias šalis stabilizuoti šiltnamio dujų išmetimą, o Kioto protokolas įpareigojo tai padaryti. Protokolas numato reikalavimą išsivysčiusioms šalims sumažinti šiltnamio dujų išmetimą iki tam tikro kiekvienai šaliai nustatyto lygio. Šie tikslai turi būti įgyvendinti per penkerių metų laikotarpį nuo 2008 iki 2012 m. ir prisidėti prie bendro šiltnamio dujų sumažinimo mažiausiai 5 % lyginant su baziniais 1990 m. Siekiant šalims suteikti lankstumo įgyvendinant išmetimų sumažinimo tikslus, Kioto protokole numatyti trys pažangūs mechanizmai – emisijų prekyba, bendras įgyvendinimas (BĮ) ir švarios plėtros mechanizmas (ŠPM). Šių mechanizmų įgyvendinimui skirtos detalizuotos taisyklės buvo nustatytos Marakeše 2001 m. ir yra vadinamos „Marakešo... [toliau žr. visą tekstą] / Climate change is caused by global warming, an increase in the average air temperature of the world. Continued warming can harm the economy of certain regions and damage ecosystems. The adoption of the Framework Convention on Climate Change (UNFCCC) in 1992 was a major step forward in tackling the problem of global warming. Yet as greenhouse gas emission levels continued to rise around the world, it became increasingly evident that only a firm and binding commitment by developed countries to reduce emissions could solve the problem of climate change. The Kyoto Protocol of the UNFCCC was adopted in Kyoto, Japan, on 11 December 1997. The major distinction between the two, however, is that while the UNFCCC encouraged developed countries to stabilize greenhouse gas emissions, the Protocol commits them to do so. The Protocol requires developed countries to reduce their greenhouse gas emissions below levels specified for each of them in the Treaty. These targets must be met within a five-year time frame between 2008 and 2012, and add up to a total cut in greenhouse gas emissions of at least 5 % against the baseline of 1990. In order to give Parties a certain degree of flexibility in meeting their emission reduction targets, the Protocol developed three innovative mechanisms - known as Emissions Trading, Joint Implementation (JI) and the Clean Development Mechanism (CDM). The detailed rules for its implementation were adopted in Marrakesh in 2001, and are called the “Marrakesh... [to full text]