Magistro darbe analizuojamas darbo organizavimo formų instituto teisinio reglamentavimo raida ir problematika Lietuvoje atsižvelgiant į tarptautinius ir Europos Sąjungos teisinius standartus. Pagrindine teisine darbo organizavimo forma pripažįstama neterminuota darbo sutartis, kurią nuo kitų užimtumo formų skiria šie požymiai: dvišaliai (darbuotojo ir darbdavio), pastovūs, neterminuoti, atlygintiniai, subordinacija pagrįsti darbo santykiai, kai dirbama darbdavio patalpose. Pastaruosius santykius galima vadinti tipiniais, standartiniais. Pastebėtina, kad jie geriausiai atspindi darbo santykio šalių interesus. Tačiau dėl darbo rinkos pkyčių XXI amžiuje standartinės taisyklės, sukurtos dar XX amžiaus pirmojoje pusėje yra nefunkcionalios ir turi būti pritaikytos prie šiuolaikių darbo santykių. Europos Sąjungos lanksčios užimtumo politikos kūrimas, ekonomikos globalizacija bei su ja susiję darbo pokyčiai, poreikis skatinti užimtumą, į darbo rinką integruoti moteris, jaunus ir pagyvenusius asmenis bei įvairūs kiti socialiniai-ekonominiai veiksniai inspiruoja lanksčių užimtumo formų atsiradimą ir įgyvendinimą Lietuvos darbo teisėje. Darbo kodekse be standartinės darbo sutarties yra išskiriamos ir lankstesnės užimtumo formos, analizuojamos darbe: darbas ne visą darbo laiką, darbas pagal terminuotas sutartis, nuotolinis darbas ir kt. Siekiama įstatymiškai sureguliuoti įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo agentūras santykius. Dėl lankstesnių užimtumo formų poreikio praktikoje darbe... [toliau žr. visą tekstą] / In this work, in accordance with international and European legal standards, the regulatory development and issues of institute of forms of work organisation in Lithuania are analysed. The basic form of work organisation is a non-term employment contract. From other forms of employment it is distinguished by the following characteristics: the relations between parties are bilateral (employee and employer), constant, based on remuneration, subordination and are performed in the premises of employer. These abovementioned relations can be called as typical and conventional. It should be noted that they reflect the best interests of both parties. However, due to the changes of labor market in the 21st century, standard rules, created in the first half of the 20th century, are dysfunctional and must be adapted to the modern labor relations. The development of flexible employment policy of the European Union, the economic globalization and related changes of employment, the need to promote employment, to integrate women, young and elderly people into the labor market and various other socio-economic factors inspire the emergence and implementation of flexible forms of organisation of work in the Lithuanian labor law. Next to a common employment contract more flexible forms of employment are distinguished in Labour Code of Republic of Lithuania. These forms are analysed in this work as well: a part-time work, fixed-term contracts, teleworking, etc. Legal regulation of the employment... [to full text]