Šiame magistro darbe pateikiama nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo kaip įrodinėjimo priemonės teisinio reglamentavimo bei taikymo praktikoje analizė. Darbe dėstomi teorijoje ir praktikoje daugiausia diskusijų keliantys klausimai pagal atitinkamas struktūrines darbo dalis. Darbe aptariama nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo kaip įrodinėjimo priemonės samprata, šių veiksmų teisinė prigimtis bei esmė, pradedant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisinio reglamentavimo raida, įstatymų, reglamentuojančių šių veiksmų atlikimą, teisės normų analize bei palyginimu. Nagrinėjant teisės normų turinį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją pateikiami šios įrodinėjimo priemonės leistinumo, teisėtumo nustatymo kriterijai, atsižvelgiant į jos specifinį pobūdį ir žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Analizuojami veiką imituojančių veiksmų ribų, sankcionavimo tvarkos bei taikymo pagrįstumo klausimai. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas provokacijos problemai, kuri yra pagrindinis šios įrodinėjimo priemonės teisėtumo vertinimo kriterijus teisminio nagrinėjimo metu. / This master‘s final paper gives the analysis of one of the most problematic spheres in law enforcement activity which deals with the application of the deed imitating a criminal act a measure of proof. With reference to the law, legal, notification literature, court praxis, the aspects of legal regulation and application in practice of this measure of proof are discussed upon. This final paper expounds in theory and praxis mostly debate raising questions on appropriate structural parts. The analysis discusses the conception of the application of the deed imitating a criminal act as a measure of proof, the development of legal regulation of such activities, the comparative analysis of provisions of the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania and the Law on Surveillance Activities as they both regulates the application of this covert activity. A considerable attention is paid on determination of requirements of legality, validity of this measure of proof with reference to the jurisprudence of The Constitutional Court of Republic of Lithuania, Lithuania Supreme Court, The European Human Rights Court. A particular attention is paid to provocation problem, which is the main and the most problematic criterion of legality of the application of deed imitating criminal act and acknowledging the data received in the result of such conduct as evidence in the court.

Šiame darbe analizuojamos neviešų tyrimo veiksmų, Lietuvoje vadinamų operatyviniais, teisėtumo problemos. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad slaptų tyrimo veiksmų naudojimas pats savaime nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nes būtent dėl jų neviešo pobūdžio tokie tyrimo veiksmai yra efektyvūs, tačiau naudojant neviešus tyrimo veiksmus svarbiausias valstybės uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų lygiaverčių teisinių vertybių: visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų veikų ir žmogaus teisių apsaugos. Tam, kad neviešų tyrimo veiksmų naudojimas netaptų nekontroliuojamu valstybės institucijų slapto asmenų sekimo įrankiu, valstybės įpareigotos savo nacionalinius įstatymus suderinti su EŽTT praktikoje suformuotais neviešų tyrimo veiksmų reglamentavimo bei naudojimo reikalavimais. Šiame darbe Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas nagrinėjamas atitikimo EŽTT reikalavimams aspektu, taip pat aptariamas operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso santykis, kadangi dalis neviešų tyrimo veiksmų įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse. Aptariamos esminės tokiu reglamentavimu keliamos praktinės problemos. Nagrinėjama, ar OVĮ įtvirtintos atskirų operatyvinių veiksmų naudojimo sąlygos užtikrina tokią asmens teisių apsaugą, kokios reikalauja EŽTT jurisprudencija. Analizuojant įstatymus bei teismų praktiką, identifikuojami esminiai Lietuvoje egzistuojančio operatyvinių veiksmų reglamentavimo... [toliau žr. visą tekstą] / In this research the problem of the legitimacy of the non-public actions of investigation which in Lithuania refers to “operational actions” is analyzed. The European Court of Human Rights recognizes that the use of non-public actions of investigation itself does not violate the provisions of the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms because of its non-public nature, these actions of investigation are effective, yet the most important task for the state in the use of non-public actions of investigation is to maintain a balance between the two equivalent legal values: the protection of society from criminal acts and protection of human rights. Whereas the use of non-public actions of investigation would not become uncontrolled secret surveillance tool of the state institutions, the states are obliged to coordinate its national laws with the requirements on regulation and use of non-public actions of investigation, that are formulated by the practice of ECHR. In this paper, the Law of the Republic of Lithuania on operational activities is analyzed in respect to the accordance to the requirements of ECHR. Also the relation between the operational activities and the the criminal proceedings is discussed because the elements of non-public actions of investigation is included into the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania. The substantial problems of practice of these regulations are disputed. The research concerns with... [to full text]