This thesis focuses on how identity in contemporary British and French women’s writing has developed since the times of second wave feminism, when identity in women’s literature was virtually narrowed down to gender identity and women’s identities more often than not were portrayed as discriminated against, alien and other in world dominated by patriarchy. The thesis addresses different aspects of identity explored in the work of four contemporary female authors: British Trezza Azzopardi and A.L. Kennedy, French Marie NDiaye and Marie Darrieussecq. It also articulates the structure of identity as it appears in the work of each author. The study suggests that Azzopardi, NDiaye, Kennedy and Darrieussecq address a wide range of aspects of identity in their work. Nevertheless, gender identity remains a significant preoccupation in their writing and is often explored together with other discriminated identities and their combinations (i.e. gender/race/social/class or gender/age/national identities. It is argued that self identity in the work of all four authors takes the form of the other in different guises. It is argued that a prominent concern with the exploration of self as other is the distinguishing mark of the latest generation of women writers compared to previous ones. It is the contention of this thesis that the change in the female speaking position has inevitably transformed the way the female speaking subject perceives herself and functions in discourse and culture. / Disertacijoje siekiama atskleisti, kaip moterų tapatumo problema naujausioje prancūzų ir britų moterų literatūroje pakito nuo antrosios feminizmo bangos laikų, kai moterų literatūroje ji buvo tapati lyties tapatumui, o moters tapatumas vaizduojamas kaip diskriminuojamas, svetimas, kitas vyrų pasaulyje. Lyties tapatumas šiuolaikinėje moterų kūryboje išsirutuliojo į sudėtingą ir platų tapatumų tinklą. Disertacijoje nagrinėjami įvairūs tapatumo aspektai ir jų raiška keturių šiuolaikinių rašytojų – prancūzių Marie NDiaye ir Marie Darrieussecq bei bričių velsietės Trezzos Azzopardi ir škotės Alison Louise Kennedy (pasirašinėjančios A. L. Kennedy) – kūryboje. Per minėtų autorių kūrybą aptariami XX–XXI amžių sandūros britų ir prancūzų moterų literatūroje aktualizuojami tapatumo aspektai ir jų konstravimo principai. Daromos išvados, kad šiuolaikinių rašytojų nebeslegia lyties identifikacijos, joms rūpi aktualizuoti ne vieną, bet daugelį tapatumo aspektų, kurie vis dėlto dažniausiai yra diskriminuojami. Vyraujantis mąstymo apie tapatumą būdas Azzopardi, NDiaye, Kennedy ir Darrieussecq kūryboje yra kito neišvengiamumo deklaravimas. Tai simbolizuoja visavertį moterų rašytojų dalyvavimą diskursyvinėje erdvėje, tai, kad kūrybą jos suvokia ne kaip kito dominuojamą erdvę, bet kaip areną, kurioje jų talentas, jų kūrybinė savastis gali skleistis ir skleidžiasi per santykį su kitu, kitais, jų tekstais, kūrybiniais ir meniniais ieškojimais.

Disertacijoje siekiama atskleisti, kaip moterų tapatumo problema naujausioje prancūzų ir britų moterų literatūroje pakito nuo antrosios feminizmo bangos laikų, kai moterų literatūroje ji buvo tapati lyties tapatumui, o moters tapatumas vaizduojamas kaip diskriminuojamas, svetimas, kitas vyrų pasaulyje. Lyties tapatumas šiuolaikinėje moterų kūryboje išsirutuliojo į sudėtingą ir platų tapatumų tinklą. Disertacijoje nagrinėjami įvairūs tapatumo aspektai ir jų raiška keturių šiuolaikinių rašytojų – prancūzių Marie NDiaye ir Marie Darrieussecq bei bričių velsietės Trezzos Azzopardi ir škotės Alison Louise Kennedy (pasirašinėjančios A. L. Kennedy) – kūryboje. Per minėtų autorių kūrybą aptariami XX–XXI amžių sandūros britų ir prancūzų moterų literatūroje aktualizuojami tapatumo aspektai ir jų konstravimo principai. Daromos išvados, kad šiuolaikinių rašytojų nebeslegia lyties identifikacijos, joms rūpi aktualizuoti ne vieną, bet daugelį tapatumo aspektų, kurie vis dėlto dažniausiai yra diskriminuojami. Vyraujantis mąstymo apie tapatumą būdas Azzopardi, NDiaye, Kennedy ir Darrieussecq kūryboje yra kito neišvengiamumo deklaravimas. Tai simbolizuoja visavertį moterų rašytojų dalyvavimą diskursyvinėje erdvėje, tai, kad kūrybą jos suvokia ne kaip kito dominuojamą erdvę, bet kaip areną, kurioje jų talentas, jų kūrybinė savastis gali skleistis ir skleidžiasi per santykį su kitu, kitais, jų tekstais, kūrybiniais ir meniniais ieškojimais. / This thesis focuses on how identity in contemporary British and French women’s writing has developed since the times of second wave feminism, when identity in women’s literature was virtually narrowed down to gender identity and women’s identities more often than not were portrayed as discriminated against, alien and other in world dominated by patriarchy. The thesis addresses different aspects of identity explored in the work of four contemporary female authors: British Trezza Azzopardi and A.L. Kennedy, French Marie NDiaye and Marie Darrieussecq. It also articulates the structure of identity as it appears in the work of each author. The study suggests that Azzopardi, NDiaye, Kennedy and Darrieussecq address a wide range of aspects of identity in their work. Nevertheless, gender identity remains a significant preoccupation in their writing and is often explored together with other discriminated identities and their combinations (i.e. gender/race/social/class or gender/age/national identities. It is argued that self identity in the work of all four authors takes the form of the other in different guises. It is argued that a prominent concern with the exploration of self as other is the distinguishing mark of the latest generation of women writers compared to previous ones. It is the contention of this thesis that the change in the female speaking position has inevitably transformed the way the female speaking subject perceives herself and functions in discourse and culture.