Magistro darbas yra skirtas įrodyti šią hipotezę: suvokiant bei toleruojant skirtingą žmogaus teisių turinio interpretaciją skirtingose valstybėse ar regionuose, galima kovoti su terorizmo kaip socialinio reiškinio suaktyvėjimo priežastimis. Darbe yra analizuojamas dabartinis žmogaus teisių statusas ir reikšmė pasaulyje. Yra pripažįstama, jog žmogaus teisės pastaruoju metu yra naudojamas kaip matas, atskiriantis kas yra gerai, o kas yra ne. Žmogaus teisių idėja yra pripažįstama žmogaus kaip individo teisių sistema, kurios kontekste asmuo gali realizuoti savo galimybes bei tikslus. Žmogaus teisių idėjos universalumo problema yra ta, jog keliamas klausimas: kaip gali egzistuoti universali žmogaus teisių idėja pasaulyje, kuriame egzistuoja tiek daug skirtingų kultūrų, kas lemia skirtingą pagrindą jų suvokimui. Analizuojamas kultūrinio reliatyvizmo įtaka žmogaus teisių turinio interpretacijai. Darbe yra pripažįstama, jog egzistuoja žmogaus teisių idėjos universalumas, kuris savo forma – t.y. – globalumu (kaip žmogaus teisės yra įtvirtintos) – yra beveik vienodas, tačiau jo turinys yra reliatyvus, priklausomai nuo valstybės kultūros, istorijos, religijos ir pan. Bet turinio vertinimo kriterijai kilę labiau iš Vakarų civilizacijos. Darbe taip pat nagrinėjamas terorizmas. Yra teigiama, jog terorizmas yra objektyviai egzistuojantis socialinis reiškinys ir šiuo metu yra jo suaktyvėjimo etapas. Taip pat šiuo metu terorizmas yra maišomas su jo pasireiškimo forma – tai yra teroristines... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY THE UNIVERSALITY OF IDEA OF HUMAN RIGHTS: PROBLEMS AND A MEASURE TO FIGHT TERRORISM AS A SOCIAL PHENOMENON The aim of this master thesis is to prove hypothesis, that it is possible to fight terrorism as a social phenomenon by tolerating different interpretation of the idea of human right in different countries and regions. In this paper the current status of human rights are analyzed. It is concluded that human rights currently are used as sort of evaluation standard to decided what is positive and what is negative. It is summarized that the idea of human rights means a system of individual rights, as a context where human being can materialize his possibilities and aims. The universality of human rights faces the main problem: how can someone state, that in this culturally diverse world one same interpretation of human rights can exist. Cultural relativism is being analyzed as a mean to fight idea of universality. It is concluded that the idea of human rights universality exist, but the content of human rights is culturally relative, and their evaluation standards evolved more from Western than from Eastern society. Terrorism is analyzed as a social phenomenon which exists objectively. It is stated the nowadays problem is that there is no distinction made between terrorists and terrorism. There is no one accurate reason why this phenomenon exists and most of the time the reasons are complex and coherent. Measures to fight terrorism, which are entrenched in documents... [to full text]

Darbe stengiamasi išsiaiškinti, kokiais būdais įvairios socialinės ir kultūrinės grupės vertina praeities reliktus. Postuluojant socialinio kultūros paveldo verčių konstravimo idėją tyrime bandoma per socialinių institutų genezę ir raidą išsiaiškinti priežastis, kodėl vieni žmonės kultūros paveldo vertę įžvelgia pačiame objekte, jo išvaizdoje ir fiziniame materialume, kiti, tuo tarpu, linkę manyti, kad paveldas yra tai, ką norime matyti paveldu? Kokios yra socialinės skirtys tarp „vidinių“ ir „išorinių“ paveldo verčių? Darbe aiškinamasi, kaip institucionalizuoti diskursai tampa paveldo verčių priežastimi ir sukelia įvairius nesutarimus ne tik tarp visuomenės ir paveldo specialistų, bet ir pačių profesionalų tarpe. Chronologiškai ir problemiškai tiriami keturi, iš esmės skirtingi, tačiau tuo pačiu ir tampriais poveikių ryšiais susiję santykiai su praeities reliktais: teisinis-administracinis, mokslinis, visuomeninis ir komercinis. Nuo XIX a. antros pusės Profesionalusis paveldo diskursas vienija administracinį-teisinį ir mokslinį santykius ir vis dar tebėra gyvybingas nacionalinių paveldosaugų lygmeniu. Tam įtakos turi ir šiame darbe atskleidžiamas konfrontatyvus oficialiosios paveldosaugos pobūdis. Kita vertus, komercinis santykis iliustruoja iš pirmo žvilgsnio priešingus postmodernios visuomenės poreikius. Geriau įsigilinus galima pastebėti, kad komercija sėkmingai interpretuoja oficialiosios paveldosaugos įprasmintas paveldo vertes, tik daro tai savais postmodernizmui... [toliau žr. visą tekstą] / This work intends to reveal the ways that social and cultural groups attribute various types of values to the objects remaining to us from the past. The research is based on the idea of social constructing and tries to dig in to the past of different social institutes in order to understand why some people admire the past relicts for its “internal” value and others do not. Work examines different discourses as a way’s of institutionalized thinking in M. Foucault’s sense and tries to reveal the reasons of today’s misunderstandings that a common among heritage professionals and society and even specialists themselves. The research chronologically and problematically analyzes four different and at the same moment interconnected approaches to the phenomena of cultural heritage: administrational, academic, societal and commercial. Analysis of those approaches suggests some insights on the origin of social factors of cultural heritage valuing. On the basis of Authorized Heritage Discourse the unity of administrational and scholar methods is still vital in national heritage protection systems and one of the objectives of this work was to examine the most common ways of different “innate” values getting into conflict. The research successfully illustrates how academic approach to the past influences heritage politics and what role it takes in value identification and legitimating the role of specialists. The transcendence of Modernity to Postmodernity simultaneously in society and in... [to full text]