Darbe stengiamasi išsiaiškinti, kokiais būdais įvairios socialinės ir kultūrinės grupės vertina praeities reliktus. Postuluojant socialinio kultūros paveldo verčių konstravimo idėją tyrime bandoma per socialinių institutų genezę ir raidą išsiaiškinti priežastis, kodėl vieni žmonės kultūros paveldo vertę įžvelgia pačiame objekte, jo išvaizdoje ir fiziniame materialume, kiti, tuo tarpu, linkę manyti, kad paveldas yra tai, ką norime matyti paveldu? Kokios yra socialinės skirtys tarp „vidinių“ ir „išorinių“ paveldo verčių? Darbe aiškinamasi, kaip institucionalizuoti diskursai tampa paveldo verčių priežastimi ir sukelia įvairius nesutarimus ne tik tarp visuomenės ir paveldo specialistų, bet ir pačių profesionalų tarpe. Chronologiškai ir problemiškai tiriami keturi, iš esmės skirtingi, tačiau tuo pačiu ir tampriais poveikių ryšiais susiję santykiai su praeities reliktais: teisinis-administracinis, mokslinis, visuomeninis ir komercinis. Nuo XIX a. antros pusės Profesionalusis paveldo diskursas vienija administracinį-teisinį ir mokslinį santykius ir vis dar tebėra gyvybingas nacionalinių paveldosaugų lygmeniu. Tam įtakos turi ir šiame darbe atskleidžiamas konfrontatyvus oficialiosios paveldosaugos pobūdis. Kita vertus, komercinis santykis iliustruoja iš pirmo žvilgsnio priešingus postmodernios visuomenės poreikius. Geriau įsigilinus galima pastebėti, kad komercija sėkmingai interpretuoja oficialiosios paveldosaugos įprasmintas paveldo vertes, tik daro tai savais postmodernizmui... [toliau žr. visą tekstą] / This work intends to reveal the ways that social and cultural groups attribute various types of values to the objects remaining to us from the past. The research is based on the idea of social constructing and tries to dig in to the past of different social institutes in order to understand why some people admire the past relicts for its “internal” value and others do not. Work examines different discourses as a way’s of institutionalized thinking in M. Foucault’s sense and tries to reveal the reasons of today’s misunderstandings that a common among heritage professionals and society and even specialists themselves. The research chronologically and problematically analyzes four different and at the same moment interconnected approaches to the phenomena of cultural heritage: administrational, academic, societal and commercial. Analysis of those approaches suggests some insights on the origin of social factors of cultural heritage valuing. On the basis of Authorized Heritage Discourse the unity of administrational and scholar methods is still vital in national heritage protection systems and one of the objectives of this work was to examine the most common ways of different “innate” values getting into conflict. The research successfully illustrates how academic approach to the past influences heritage politics and what role it takes in value identification and legitimating the role of specialists. The transcendence of Modernity to Postmodernity simultaneously in society and in... [to full text]