The work is distinguished by its novelty because the syntax of dialects of the Lithuanian language has been hardly explored so far. The goal of this work was to make a thorough description of complex sentences of the East Upper Lithuanians, Vilnius people Dieveniškės and Lazūnai subdialects. While achieving the purpose, the following tasks had to be solved: to explore the typology of complex sentences; to describe the means of subordination; to make an analysis of the structure peculiarity of complex sentences. The resources used in this work are a book written D.Mikulėnienė and K.Morkūnas “Texts of Dieveniškės subdialects”, published in 1997, “Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen” by Peter Aruma, published in Dorpat in 1930. The latter contains texts of Dieveniškės and Lazūnai subdialects. The third resource that was used is “The vocabulary of Lazūnai dialect” by J.Petrauskas and A.Vidugiris, published in 1985. The material was collected from all the available resources and it comprises 2276 complex sentences. Having carried out the research, it appeared that complex sentence components of the subdialects are joined by conjunctions, relative adverbs, relative pronouns, particle ar and responsive words. Complex sentences might have one or several subordinate components. The sentences having one subordinate component might be of functional (explanatory, modifying, suppositional) and of semantic (time, reason, condition... [to full text]

Darbo tema – skyrybos principai ir jų taikymas XIX a. autorių J. S. Dovydaičio ir M. Akelaičio rašytiniuose tekstuose. Lietuvių kalbos skyrybos sistema nėra ištirta ir aprašyta, todėl labai svarbu išsiaiškinti, kokia skyryba vyravo tuo metu, kai dar nebuvo konkrečių skyrybos taisyklių. Darbe analizuojami XIX a. tekstų skyrybos vartojimo principai, tiriama skyrybos sistemos istorinė raida, aiškinami dėsningumai, kurių pagrindu formavosi dabartinės skyrybos normos. Ištyrus vientisinio sakinio skyrybą J. S. Dovydaičio ir M. Akelaičio apysakose, galima teigti, kad bejungtukių vienarūšių sakinio dalių, išplėstinių prepozicinių pažyminių ir postpozicinių išplėstinių priedėlių skyryba tirtuose tekstuose buvo nuosekli. Vis dėlto kitais atvejais vientisinio sakinio skyryba dar įvairavo. Atlikus sudėtinio sakinio analizę, paaiškėjo, kad šalutinių dėmenų skyryba M. Akelaičio tekste jau buvo nusistovėjusi (paprastai skiriama taip, kaip dabar), o J. S. Dovydaičio tekste ryškių dėsningumų nepastebėta. Sujungiamuosius sudėtinio sakinio dėmenis apysakų autoriai paprastai skiria, išskyrus atvejus, kai skyrybos ženklas nededamas prieš jungtukus ir, o, bet. Pastebimos ryškios bejungtukių sudėtinio sakinio dėmenų skyrybos tendencijos; svarbu tai, kad skyrybos ženklas pasirenkamas atsižvelgiant į šių dėmenų semantinius santykius (išvardinimas, aiškinimas, apibendrinimas ir kt.). M. Akelaičio tekste tiesioginės kalbos ir citatų skyryba daugeliu atvejų sutampa su šiandien galiojančiomis skyrybos... [toliau žr. visą tekstą] / The theme of the work is The Principles and Application of Punctuation in the Written Texts of the 19th Century Authors J.S. Dovydaitis and M. Akelaitis. The punctuation system of Lithuanian language has not been studied and described and it is very significant to study the punctuation that has prevailed at the time when there was no set rules. This work analyses the principles of punctuation in the 19th century, the historical development of punctuation system; and explains the tendencies that served as a basis for the rules of the modern punctuation system. The analysis of the simple sentence in the above mentioned texts has revealed that the punctuation of asyndetic homogeneous parts of the sentence, extended prepositive attribute and postpositive extended apposition has been already consistent. However in other cases the punctuation of the simple sentence has been varied. The analysis of the composite sentence has revealed that the punctuation of the subordinate clauses had been settled in the works by M. Akelaitis (in most cases the punctuation corresponds to the modern punctuation); whereas the text of J. S. Dovydaitis does not manifest many regularities. The authors separate the compound components of the complex sentence by punctuation marks, except for the conjunctions ir, o, bet (and, but) where punctuation marks are not used. One can observe distinct punctuation tendencies in the asyndetic complex sentences; the punctuation mark is selected according to the... [to full text]

In the system of functional styles, the publicistic style occupies an intermediate position between subject-specific styles and the belles-lettres style. Presently, it is possible to speak about a separate publicistic style, since its varieties have been fully formed. It has been observed that the issue of analysing publicistic-style varieties is very topical and results from the growing popularity of this style. The typology of the publicistic style has not been widely investigated in works on Lithuanian language stylistics. This style is not divided into clear-cut varieties: more emphasis is placed on its genre differentiation. On the basis of linguistic and non-linguistic factors, the following varieties of the publicistic style (sub-styles) may be distinguished: informational, analytical and the sub-style of expressive information (artistic publicistics). So far, the place of artistic publicistics between the publicistic and other functional styles has not been defined; therefore, description of texts of this sub-style poses problems. The publicistic style is defined by the linguistic characteristics of different levels of language: the length of the sentence, the frequency of different parts of speech in a sentence, etc. The syntactical and morphological structure of this style is also influenced by non-linguistic attributes: the addressant, the addressee, the content of texts, functions of the act of speech, etc. The average length of sentences in publicistic-style... [to full text]

Magistro darbo objektas – sakytiniai vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės tekstai. Darbe analizuojama trijų pasirinktų tarminių tekstų sintaktika (iš adresato perspektyvos). Darbo pradžioje aptariami sakytinio teksto ir tarminės kalbos bruožai. Pasakotojų tekstai formaliai ir pagal prasmę yra siejami įvairiomis kalbinėmis ir nekalbinėmis priemonėmis. Dėmesys kreipiamas į tiriamų tekstų ekspresyvumą, gyvumą lemiančius kalbos elementus, sintaksines konstrukcijas: analizuojama tekstą sudarančių sakinių struktūra, jų ilgis, nagrinėjamos tarminei kalbai būdingos sintaksinės figūros. Tekstų rišlumas kuriamas tam tikromis sakinių siejimo priemonėmis: aptariamas elipsės, žodžių inversijos, suderintų veiksmažodžio laikų (visa tai sudaro gramatinę koheziją), įvairių kartojimų, hiponimų ir hiperonimų (leksinė kohezija), jungtukų ir kitų jungiamąją funkciją atliekančių žodžių (dalelyčių, prieveiksmių ir kt.) vartojimas. Be minėtų kalbinių priemonių, kalbėtojoms kurti sklandų, vientisą, o kartu ir ekspresyvų, tekstą padeda ekstralingvistiniai veiksniai: aprašomi analizuojamuose tarminiuose tekstuose matomi intonacijos ir ritmo dalykai. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl tarminės kalbos spontaniškumo, menko minties apgalvojimo kalboje gali rastis tam tikrų nesklandumų. Darbe aptariamas vienas ryškiausių analizuojamos kalbos nesklandumo atvejų – nereikšminiai kartojimai. / The object of the master work is the spoken dialectal texts. There are analyzed the syntactic of three dialectal texts in the thesis. At first, the author describes the features of spoken text and dialectal speech. Formally and meaningfully narrators' texts are related to different linguistic and nonlinguistic devices. The attention is paid to the elements of speech, syntactic structure: analyzed sentences structure and length, syntactic shapes which are characteristic of dialectal speech. Cohesion of dialectal texts is determined for different connecting devices: the ellipsis, inverted order of words, verb tense agreement (grammatical cohesion), various reduplications, hyponyms and hyperonyms (lexical cohesion), connecting words such as conjunctions, particles, adverbs (lexical grammatical cohesion). In addition, the fluent speech also is created with nonlinguistic devices. There is described falling and rising intonation, speech rhythm in the master work. Also the master's author pays attention to nonmeaningful reduplications which is defined as nonfluencies of dialectal speech.