Europos Bendrija buvo įsteigta grynai ekonominiais tikslais, siekiant sukurti bendrą rinką. Tad Europos Bendrijos įsteigimo metu bet kokios socialinės garantijos buvo teikiamos vien tik konkurencijos išsaugojimo tikslais, bet ne kaip socialinės Bendrijos politikos pasekmė. Todėl nenuostabu, kad net ir dabartiniu metu pačioje Europos Bendrijos steigimo sutartyje mes galime rasti nedaug nuostatų, įtvirtinančių darbo teises, kurias privalo gerbti Bendrijos institucijos ir valstybės narės, vykdydamos savo funkcijas. Būtent Europos Bendrijų teisingumo teismo aktyvios veiklos dėka Bendrija pamažu tapo organizacija, garantuojančia ir gerbiančia darbo teises. Jau 1969 m. Teismas savo jurisprudencijoje pareiškė, kad pagrindinės žmogaus teisės sudaro bendrąjį Bendrijos teisės principą, kurio apsaugą užtikrina Teismas. Ilgainiui Teismas pripažino ir kai kurias darbo teises pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tačiau Europos Bendrijų teisingumo teismas neapsiribojo vien atskirų darbo teisių pripažinimu. Teismas pradėjo aiškinti ir detalizuoti atskiras darbo teises. Tai ypač pasakytina apie vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą arba vienodos vertės darbą principą, migruojančių darbuotojų socialines ir darbo garantijas, asociacijų laisvę bei įsidarbinimo ir darbo vietos pasirinkimo laisvę. Tokiu būdu šio darbo tikslas yra pateikti gausią ir labai reikšmingą Europos Bendrijų teisingumo teismo praktiką atskirų darbo teisių pripažinimo ir įtvirtinimo Bendrijos mastu srityje. Teismas ne tik... [toliau žr. visą tekstą] / The European Communiy was, and still is, to a large extent, concerned with the economic aim of creating a common market. At the time of the establishment of the Community, any social benefit was merely an advantageous consequence of the desire to avoid distortions of competition. Therefore it is not surprising that the Treaty of the European Community itself hardly contains any genuine fundamental labour right which the Community institutions and Mamber States should respect when exercising their powers. The fact that the Community has gradually transformed itself into an organization that has labour rights high on its agenda is for a major part due to the proactive stance of the Court of Justice. Ever since 1969 it has been clear from the Courts’ case-law that fundamental human rights in general are part of the general principles of Community law and protected by the Court. The Court has also recognized certain labour rights as fundamental human rights. In certain cases the Court of Justice went further than merely recognizing fundmental labour rights as a “touchstone”. Sometimes the Court engages in the creation of detailed actively enforceable labour rights. The Court has often provided detailed guidelines for a genuine enforcement of certain labour rights. I recall, for instance, the principle of equal pay for equal work and work of equal value, the rights to a wide range of social benefits for migrant workers, the freedom of associations and the freedom to choose an... [to full text]

Pastaruoju metu šalyje susiklosčius grėsmingai ekonominei situacijai, susiduriama su viena opiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Lietuvos ekonomistų teoretikų nuomone, pasiekęs tam tikrą lygį – 6 ℅, šis reiškinys neigiamai veikia pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę. Tad valstybė įgyvendindama užimtumo politiką, siekia sudaryti teisines sąlygas lanksčiau ir tinkamiau reaguoti į neišvengiamus rinkos pokyčius, palengvinant darbuotojų prisitaikymą prie rinkos pokyčių, kartu užtikrinant jų socialinę apsaugą nedarbo atveju. Analizuojant literatūrą tema „Socialinės asmenų garantijos nedarbo atveju“, suformuotas šio magistro baigiamojo darbo tikslas - ištirti valstybės vykdomos užimtumo skatinimo politikos funkcijos – socialinė bedarbių apsauga – įgyvendinimą, jos efektyvumą neužimtų gyventojų grupei. Nedarbo atžvilgiu valstybės vykdomos darbo rinkos politikos priemonės yra dvejopo pobūdžio: aktyvios ir pasyvios. Tad atskirose šio darbo dalyse nagrinėjami įvairūs instrumentai, kurių pagalba suteikiama valstybės parama nedarbo atveju. Pirmojoje dalyje aptariama socialinių garantijų samprata nedarbo atveju, darbo rinkos politikos priemonių klasifikacija: pasyvi ir aktyvi. Antrojoje - pateikiama bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų, profesinio mokymo ir neformalaus švietimo analizė. Trečiojoje šio darbo dalyje stengiamasi atskleisti ir išanalizuoti socialinės apsaugos sistemoje sukurtas ir įtvirtintas remiamojo įdarbinimo priemones: 1) įdarbinimas... [toliau žr. visą tekstą] / Recently our society is confronted with one of the sorest problems of the world, with unemployment, after the ominous economic situation has created in the country. According to the Lithuanian economists-theorists, this phenomenon, having reached a certain level, 6 %, influences negatively the unemployed themselves, the society and the state. Thus, the state, implementing the occupation policy, seeks for creation of the legal conditions more flexibly and for appropriate reaction towards the inevitable changes at the market by making adaptability of employees towards the changes at the market easier and simultaneously by securing their social security in case of unemployment. While analyzing the literature on the theme “Social guarantees of the persons in case of unemployment”, the author fixed the purpose of the present master’s final thesis, to investigate implementation of the function, executed by the state in the sphere of the occupation stimulation policy, the social security of the unemployed, and its efficiency in the group of unemployed inhabitants. As regards unemployment, the measures of the labor market policy, taken by the state, are of the dual nature, active and passive. Thus, various tools, assigned for providing the state support in case of unemployment, are analyzed in separate parts of the present thesis. The author considers the concept of social guarantees in case of unemployment and classification of the measures of the labor market policy: pasive, active... [to full text]