Šiame darbe analizuojamos XXI a. I deš. posovietines „spalvotąsias revoliucijas“ nulėmusios priežastys, siekiant apibrėžti posovietinių politinių sistemų atsivėrimo pokyčiams galimybes. Nagrinėjami trys valstybių atvejai – Gruzija, Ukraina ir Baltarusija, iš kurių du pirmieji – sėkmingų „spalvotųjų revoliucijų“ pavyzdžiai įvykusio dalinio valdžios elito pokyčio prasme, tuo tarpu Baltarusijoje bandymai inicijuoti „spalvotuosius“ pokyčius nepavyko. Tiriama pokytinius procesus NVS erdvėje paremianti užsienio įtaka bei vidaus veiksniai, vertinant posovietinės visuomenės ir valdžios elito būklę „spalvotųjų revoliucijų“ kontekste. Siekiama nustatyti, kurie iš tiriamų veiksnių - posovietinių šalių ryšiai su Vakarais, nepasitenkinimas ir įtampos socialiniame lygmenyje ar posovietinio režimo nulemtos sąlygos - turėjo didžiausios įtakos revoliucinės situacijos susidarymui. Atitinkamai bandoma nustatyti, kodėl kai kuriais posovietinių šalių atvejais mėginimai pakeisti valdžios elitą buvo nesėkmingi. / This analysis is aimed to provide a more comprehensive approach towards this century’s “coloured revolutions”, which have taken place in Georgia (2003), Ukraine (2004) and than moved to other post soviet countries. Obviously, this conspicuous and epidemic phenomenon proved an existing political viability in the slow-moving transitional countries. But still, it is not clear if this post soviet styled political instability reflects anything more than a tremor without long lasting democratic effects to future political and social developments of CIS countries. The author observes an existing academic confusion while trying to define “colour” events and evaluate the prospects of such kind of “democratic breakthrough” in CIS. Therefore, avoiding any miscalculations in this analysis, “coloured revolutions” are defined as revolution situations without revolution outcomes. That means, the success of “colour” events is limited to the cases where partial change of ruling elite has taken place. “Post colour” political developments are not taken into the account. The author selects three different cases – Georgia and Ukraine (two examples of successful “colour” change) and Belarus (the case of failed “revolution”). The main aim of these cases’ analysis is to define and examine factors which cause high-degree of political instability and partial political changes in elite level and try to explain why the same kind of revolution situation does not evolve in other countries of the region... [to full text]