Pateikiamoje disertacijoje nagrinėjamas posovietinių režimų transformacijos procesas ir siekiama atsakyti į klausimą, kodėl „spalvotąsias revoliucijas“ patyrusios šalys – Gruzija ir Ukraina – nedemonstruoja tos pažangos demokratijos, įstatymo viršenybės ir žmogaus teisių srityse, kokios iš jų buvo tikimasi. Nagrinėjant šią problemą pasitelkiama struktūrinė teorinė prieiga, kuri leidžia įtraukti tiek vidinių ir išorinių, tiek idėjinių ir materialių veiksnių analizę. Disertacijoje ginamas teiginys, kad pagrindinė posovietinių režimų transformacijos kliūtis yra persidengiantis išorinių veikėjų skatinamos struktūrinės aplinkos poveikis. Disertacijoje teigiama, kad veikdami skirtingoje struktūrinėje aplinkoje, kurią sudaro skirtingo turinio tapatybinė, institucinė ir materialinė dimensijos, Rusijos ir Europos veikėjai posovietinėje erdvėje sukuria „struktūrų persidengimo“ fenomeną. Dėl to neįmanoma įtvirtinti stabilios ir vidujai suderintos „tvarkos“, o tai lemia nuolatinį neapibrėžtumą, stabdantį politinių režimų stabilizaciją posovietinėje erdvėje. Ukraina ir Gruzija materialine prasme (ekonomiškai, energetiškai) yra stipriai priklausomos tiek nuo Rusijos, tiek nuo Europos. Jos abi taip pat veikia pagal rusiškai struktūrinei aplinkai būdingus elgesio modelius, tačiau susiduria su kolektyvinės tapatybės (bendros su Rusija) įtvirtinimo problemomis. Visų trijų veiksnių santykis (prieštaravimas) apriboja režimo transformacijos, kuris prasidėjo su „spalvotosiomis revoliucijomis“... [toliau žr. visą tekstą] / The problem of post-soviet political regimes’ transformation is analysed in the present dissertation. Ukraine and Georgia are chosen as the case studies. Structural theoretical approach, developed in the dissertation allows the inclusion of material and ideational as well as internal and external factors into the analysis if regime transformation. It as argued that the main obstacle in the process is the intersecting influence of structural milieu promoted by different external actors. The argument is based on the presumption that Russian and European actors, which operate in different structural milieu, comprised of identity, institutions and material basis, create the phenomenon of intersecting structures. It is the main reason and obstacle for the establishment of consistent and stable “order” in post-soviet space. Ukraine and Georgia, being materially dependent both on Russia and Ukraine at the same time do not have stable collective identities and clearly institutionalized and compatible formal and informal “rules of the game”. Meanwhile, Russian and European actors promote different structural patterns of interaction therefore promoting instability and hampering regime transformation. The dissertation provides with a comprehensive analysis of Russia’s and Europe’s structural features and their impact on agents’ behaviour. Georgian and Ukrainian structural milieu of operation is also conducted. Finally, prospects for establishment of Russian and European structural... [to full text]

The dissertation examines US democracy protection policy carried out in three post-Soviet countries that had been just moved away from autocratic rule: Russia in 1991-1996; Georgia in 2003-2008; and Ukraine in 2004-2009. It aims to answer the question whether US policy increased or decreased the likelihood of democratic consolidation in new democracies. Based on theoretical insights from the disciplines of both comparative politics and international relations, two novel research instruments are developed: the ‘two scales’ model and the concept of pragmatic democracy protection policy. By employing these two research instruments, it is revealed that US national security interests have had a distorting impact on US democracy protection policy towards Russia, Georgia and Ukraine. Due to its interest in the cooperation with leaders in power, the US did not apply the principal of democratic conditionality in bilateral relations with the three post-Soviet countries and did not deter the non-democratic behaviour of their governments. Such US policy decreased the likelihood of democratic consolidation. Furthermore, US security interests corrupted US-funded democracy assistance programmes in two out of three cases (in Russia and Georgia). Instead of enabling the opposition and civil society in new democracies, these programmes increased the asymmetry of political playing field and limited the capability of civil society to control the government. This also decreased the likelihood of... [to full text] / Disertacijoje nagrinėjama JAV demokratijos gynimo politika, vykdyta trijose iš autokratinio režimo ką tik išėjusiose posovietinėse valstybėse: 1991–1996 m. Rusijoje, 2003–2008 m. Gruzijoje ir 2004–2009 m. Ukrainoje. Siekiama atsakyti į klausimą, ar JAV politika didino, ar mažino šių naujųjų demokratijų konsolidavimo tikimybę. Sujungiant dviejų disciplinų – lyginamosios politikos ir tarptautinių santykių – teorines įžvalgas, darbe konstruojami du nauji tyrimo įrankiai: „dvejų svarstyklių“ modelis ir pragmatinės demokratijos gynimo politikos koncepcija. Pasitelkiant šiuos tyrimo įrankius atskleidžiama, kad ir Rusijos, ir Gruzijos, ir Ukrainos atveju JAV nacionalinio saugumo interesai darė iškreipiantį poveikį JAV vykdytai demokratijos gynimo politikai. Būdamos suinteresuotos bendradarbiavimu su valdžioje buvusiais posovietinių valstybių lyderiais, JAV netaikė sąlygiškumo principo dvišaliuose santykiuose ir neatgrasė naujųjų demokratijų valdžios nuo nedemokratiškų veiksmų. Tokia JAV politika mažino demokratijos konsolidavimo tikimybę. Be to, dviem atvejais (Rusijoje ir Gruzijoje) JAV saugumo interesai darė neveiksmingomis ir JAV finansuotas paramos demokratijai programas. Užuot įgalinusios naujųjų demokratijų opoziciją ir pilietinę visuomenę, šios programos didino politinio žaidimo lauko asimetriškumą ir ribojo pilietinės visuomenės galimybes kontroliuoti valdžią. Tai irgi mažino naujųjų demokratijų konsolidavimo tikimybę.

Šiame darbe analizuojamos XXI a. I deš. posovietines „spalvotąsias revoliucijas“ nulėmusios priežastys, siekiant apibrėžti posovietinių politinių sistemų atsivėrimo pokyčiams galimybes. Nagrinėjami trys valstybių atvejai – Gruzija, Ukraina ir Baltarusija, iš kurių du pirmieji – sėkmingų „spalvotųjų revoliucijų“ pavyzdžiai įvykusio dalinio valdžios elito pokyčio prasme, tuo tarpu Baltarusijoje bandymai inicijuoti „spalvotuosius“ pokyčius nepavyko. Tiriama pokytinius procesus NVS erdvėje paremianti užsienio įtaka bei vidaus veiksniai, vertinant posovietinės visuomenės ir valdžios elito būklę „spalvotųjų revoliucijų“ kontekste. Siekiama nustatyti, kurie iš tiriamų veiksnių - posovietinių šalių ryšiai su Vakarais, nepasitenkinimas ir įtampos socialiniame lygmenyje ar posovietinio režimo nulemtos sąlygos - turėjo didžiausios įtakos revoliucinės situacijos susidarymui. Atitinkamai bandoma nustatyti, kodėl kai kuriais posovietinių šalių atvejais mėginimai pakeisti valdžios elitą buvo nesėkmingi. / This analysis is aimed to provide a more comprehensive approach towards this century’s “coloured revolutions”, which have taken place in Georgia (2003), Ukraine (2004) and than moved to other post soviet countries. Obviously, this conspicuous and epidemic phenomenon proved an existing political viability in the slow-moving transitional countries. But still, it is not clear if this post soviet styled political instability reflects anything more than a tremor without long lasting democratic effects to future political and social developments of CIS countries. The author observes an existing academic confusion while trying to define “colour” events and evaluate the prospects of such kind of “democratic breakthrough” in CIS. Therefore, avoiding any miscalculations in this analysis, “coloured revolutions” are defined as revolution situations without revolution outcomes. That means, the success of “colour” events is limited to the cases where partial change of ruling elite has taken place. “Post colour” political developments are not taken into the account. The author selects three different cases – Georgia and Ukraine (two examples of successful “colour” change) and Belarus (the case of failed “revolution”). The main aim of these cases’ analysis is to define and examine factors which cause high-degree of political instability and partial political changes in elite level and try to explain why the same kind of revolution situation does not evolve in other countries of the region... [to full text]