Darbe analizuojami ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendravimo su bendraamžiais pokyčiai. Tėvai, auginantys vaikus, turinčius SUP, vaikų bendravimo sunkumus vertina kaip nereikšmingus ir laikinus, kylančius dėl individualių vaiko būdo bruožų arba dėl kalbos sutrikimo, kurį įveikus bendravimo sunkumai turėtų savaime išnykti. Auklėtojos vaikų, turinčių SUP, bendravimo sunkumus vertina kaip pačių vaikų individualias problemas, kurias sukelia vaiko būdo bruožai, kalbos sutrikimas, bendravimo su bendraamžiais patirties stoka.Skatinant vaikus, turinčius SUP, žaisti kartu su bendraamžiais, mokant atlikti pasirinktusvaidmenis, sudaroma galimybė paspartinti žaidimo raidą ir aktyvinti SUP turinčių vaikų bendravimą. Skatinant vaiko, turinčio SUP, bendravimą svarbu ne tik žaisti kartu inicijuotuose žaidimuose, bet ir sudaryti žaidybines situacijas, kuriose SUP turintis vaikas mokytųsi suprasti savo vaidmenį, numatomus atlikti veiksmus ir žaidimo partnerius. Aktyvinant SUP turinčių vaikų bendravimą, svarbu skatinti ne tik vaikus, turinčius SUP, bet ir jų bendraamžius. / The paper analyzes the changes of communication between the pre-school age children with special educational needs (SEN) and their peers.The study was conducted through observation, structured interviews with the free responses and the action research methods. The subjects of the study were 20 students with SEN (aged 4- 5), 121 of their peers, 19 parents raising children with SEN, 17 teachers who teach pupils with SEN. It was revealed that communication of children with SEN and their peers is inadequatebecause they do not keep terms with their peers and fail in communication. Children with SEN in theirdaily independent routine prefer games that do not require interaction with their peers.Parents of children with SEN understand these communication difficulties asmeaningless and temporary and think that these difficulties should automatically disappear afterovercoming speech disorder or child’s character disorder. Educators of children with SEN consider thesecommunication difficulties as the children’s own individual problems, caused by the child’s traits, problems with speech or the lack of communication experience with peers.