Milestones of European symbolism of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century have been indicated and the meaning of prometheism as fundamental category of symbolism has been determined. It has been explored that the origins of Lithuanian symbolism do not only date back to Russian symbolism but through it they are connected with the broader co-European context. It has been established that one of the fundamental categories of Baltrušaitis’ and Papini’s viewpoint is prometheism, its political aspect characteristic to both authors has been analysed. It has been determined that Baltrušaitis’ promethean viewpoint is based on the philosophy of Solovyov according to which “God-man” is the synthesis of humanity and divinity; whereas Papini’s promethean viewpoint refers to Nietzsche’s idea of “superhuman” as an absolute category, a man who became God. The connection of Papini’s identity metamorphoses and prometheism viewpoint has been investigated; it has been demonstrated that prometheism influenced the twists of Baltrušaitis’ intellectual biography and the changes of his relation with Lithuanity. The connections of Baltrušaitis’ and Papini’s prometheism with the political attitude of authors has been analysed, it has been established that the differences of this attitude were determined by diverse philosophical fundamentals of Russian and Italian prometheism. / Darbe pažymėtos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos simbolizmo gairės ir nustatyta prometėjizmo kaip pamatinės simbolizmo kategorijos reikšmė. Ištirta, kad lietuviškojo simbolizmo ištakos siekia ne tik rusiškąjį simbolizmą, bet per jį ir platesnį europietiškąjį kontekstą. Nustatyta, kad pagrindinė Baltrušaičio ir Papini’o kultūrinio dialogo kategorija yra prometėjiškoji pasaulėjauta, išanalizuotas abiem kūrėjams būdingas politinis jos aspektas. Atskleista, kad prometėjizmas, iš pradžių suartinęs du kūrėjus, vėliau, dėl istorinių aplinkybių vystęsis skirtingais keliais, savo ruožtu juos ir išskyrė. Nustatyta, kad Baltrušaičio prometėjiškoji pasaulėjauta remiasi Solovjovo filosofija, teigiančia, kad „dievažmogis“ yra žmogiškumo ir dieviškumo sintezė; tuo tarpu Papini’o – Nietzsche’s „antžmogio“ kaip absoliučios kategorijos, žmogaus, tapusio Dievu, idėja. Ištirta Papini’o tapatybės metamorfozių ir prometėjizmo pasaulėjautos sąsaja, įrodyta, kad prometėjizmas yra viena kertinių Baltrušaičio pasaulėjautos kategorijų, lėmusių poeto intelektualinės biografijos vingius ir santykio su lietuvybe pokyčius. Išnagrinėtos Baltrušaičio ir Papini’o prometėjizmo sąsajos su politine kūrėjų laikysena, nustatyta, kad jos skirtumus lėmė skirtingi rusų ir italų prometėjizmo filosofiniai pagrindai.

Literatūros sociologai teigia, jog lietuvių poezijai praėjusio amžiaus IX – X dešimtmečiai itin reikšmingi, nes tuo laikotarpiu gimė nauja kūrėjo laikysena – poetai aplinką ėmė vaizduoti šaltą ir atstumiančią, į poeziją įtraukiamas visuomenėje plintančio reiškinio – prievartos – vaizdinys. Poezija kito kartu su politiniais, ekonominiais ir socialiniais pokyčiais valstybėje. Minėtam laikotarpiui būdingus eilėraščius kūrė dviejų kartų poetai. Šio darbo objektas – G. Patacko eilėraščių rinktinė „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“ bei V. Gedgaudo poezijos rinkiniai „Vakaras be žiburio“ ir „Kapsulė“. Poetų kūryba pasirinkta neatsitiktinai – jie panašūs savo pasaulėžiūra, kurią galima pavadinti prometėjiška. G. Patackas ir V. Gedgaudas atmeta klasikinį grožio supratimą, pasitelkdami prievartos ir brutalumo metaforas griauna poezijoje nusistovėjusias normas, nes tai – reiškiniai, atspindintys šiuolaikinį pasaulį. Magistrinio darbo tikslas – pasitelkiant literatūros sociologijai rūpimus klausimus, aptariant literatūrinį poetų kūrybos lauką panagrinėti kodėl ir kokiu būdu G. Patackas ir V. Gedgaudas savo kūryboje plačiai vartoja prievartos variantus, kokias prasmes šie variantai įgauna lyrikoje. Fundamentali prievartos ar smurto reikšmė – jėgos vartojimas, vertimas ką daryti, žala žmonėms juos žudant, luošinant ar sužeidžiant. Mokslininkai išskiria kelias prievartos rūšis, magistriniame darbe jos vadinamos variantais, pagrindinės jų – fizinė ir psichologinė. Šiuos... [toliau žr. visą tekstą] / The sociologists of Lithuanian literature say that IX and X decades of the last century are very important to Lithuanian poetry as then the new author’s attitude was born – poets began representing cold and repulsive surroundings in their creations. They included the images of violence which became the everyday occurrence in our society of that time. Poetry was changing together with political, economical and social life in our state. Two poets of those generations wrote poems which have characteristics of that particular period. The object of the presented work is G. Patackas’ selection of poems “Jazmino žiedas vakarą prakalbina” („The Jasmine Blossom is Making an Approach to the Evening“) and two collections of poems by V. Gedgaudas – “Vakaras be žiburio” (“An Evening without the Light”) and “Kapsulė” (“The Capsule”). These poets were chosen not accidentally – they are similar in their poetry by their outlook on the world, which could be called “prometheism”. G. Patackas and V. Gedgaudas reject the classical conception of beauty, they are destroying the standards of the poetry. Poets invoke metaphors of violence and brutality as these phenomena reflect the modern world. The purpose of this master’s work is to try to ascertain why G. Patackas and V. Gedgaudas use variants of violence in their creation, how they do that and what are the meanings of these variants in their poetry. The presented work is based on the literature’s sociology. The fundamental meaning of... [to full text]