In this work trough the analysis of development and conception of the sovereignty it is brought to life, that sovereignty belongs to the stretched nation. It is visible, that such provision is provided in all Constitutions of the EU Member States while circumscription is thinkable only of competencies of the States. All Union Members realize sovereignty in similar manner: as supreme authority in determinate territory. It is certainly, that such definition wasn’t established at one dash. At first it was formulated by J. Bodin and all latter thinkers just sophisticated it. According to the EU Member States Constitutions it is shown, that “aged” and “new” Community Countries are lean to delegate, transfer or concede their sovereign powers for the EU only considering the profit for the country. Almost all ���new” Members are also declined to render their prerogatives if appropriate changes in constitutions is not to be done. Exception is Lithuania and Estonia, where were enacted just Constitutional Acts. Comparing the EU and USA sovereignty conceptions we can see that USA is the only state in the world, which can exercise their external sovereignty almost without any restrictions whereas the EU is seeking to consolidate de iure conception of sovereignty, where all states are of equal value. Analyzing the Constitutional Treaty of the EU we can see, that community isn’t granted with sovereignty. That are states, which determines competence of Union and at any time it could be... [to full text]

Šiame darbe analizuojama Seimo kaip Tautos atstovybės konstitucinė samprata. Atskleidžiama Tautos suvereniteto samprata – vienintelė suvereniteto turėtoja – tęstinė tauta, kuri deleguodama dalį savo suvereniteto, legitimuoja parlamento galią veikti Tautos vardu ir interesais. Nagrinėjamos parlamentarizmo ištakos Lietuvoje, atskleidžiant, jog jau LDK laikais egzistavo parlamentarizmo užuomazgų. Aptariami Lietuvos tarpukario Seimai bei „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos“, kodėl jos nėra ir negali būti laikomos Lietuvos valstybės parlamentais. Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nagrinėjami Lietuvos Respublikos Seimo teisiniai santykiai su vykdomąja ir teismine valdžiomis. Atskleidžiamas Seimo nario kaip Tautos atstovo teisinis statusas - parlamentaro mandato turinys, įgaliojimų įgijimo ir pasibaigimo teisiniai pagrindai, parlamentaro teisių ir pareigių visuma bei veiklos garantijos. Taip pat nagrinėjamos konstitucinės nuostatos, kuriomis remdamasis Seimas gali ir turi nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką. / This work analyses the constitutional concept of the Seimas as representation of the Nation. Under the Constitution, only Members of the Seimas are representatives of the Nation and only the Seimas is the representation of the Nation. One of the most important features according to which a state institution is to be ascribed to the representation of the Nation is that it is a collegiate state institution, which is comprised from representatives of the Nation and which adopts decisions only after debates, only by majority of votes and by taking account of various opinions. Uncovering nation’s concept of sovereignty as the only holder, continues Nation which by delegating part of its sovereignty is legitimizing the power of parliament to act on behalf of the Nation. Examined is the outcomes of parliamentary in Lithuania, disclosing the fact that might of started forming as late as times of Great Lithuanian Kingdom. Also discussed is in-between war period the Seimas as well as Highest Council of Lithuanian Soviet Socialist Republic, why it can’t be treated as true Lithuanian parliament. Considering Constitutional Court jurisprudence, analyzed is relationship between the Seimas and executive as well as judiciary powers. Disclosed is the status of member of the Seimas as representative of the Nation, the content of his mandate, legal ground of the capacity of its authority, parliament member right and responsibilities as well as the action assurance. Also analyzed is a... [to full text]

Nors 1990 m. atgavusi nepriklausomybę Lietuva pademonstravo ryžtą kuo greičiau šalyje įtvirtinti visuotinai pripažintus žmogaus teisių principus, visgi įvertinant vėlesniais nepriklausomybės metais valstybės formuojamą politiką, nėra visiškai aišku, kieno interesai – valstybės ar individo – yra aktualesni ir kaip (ar) jie tarpusavyje dera Lietuvos valstybės politikoje. Disertacijos tikslas – ištirti, ar valstybės suverenitetas ir žmogaus teisės yra (ne)suderinami vienas su kitu Lietuvos nacionalinės žmogaus teisių politikos formavimo kontekste. Siekiant užsibrėžto tikslo analizuojamas Lietuvos žmogaus teisių politikos formavimosi kontekstas, jį įtakojantys veiksniai, nacionalinė žmogaus teisių teisinė bazė, keturiolika Vyriausybės programų per žmogaus teisių prizmę. Atliekant tyrimą naudojama teisės aktų ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas kokybinis interviu, taip pat palyginamoji analizė. Empiriniai tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos politika žmogaus teisių atžvilgiu yra fragmentiška, stokojanti integralumo, tolygaus dėmesio visoms žmogaus teisėms ir joje stipriai išreikšta socialinė, ekonominė dimensija. Tokios politikos kontekste žmogaus teisių ir valstybės suvereniteto tarpusavio sąryšis vertintinas nevienareikšmiškai. Viena vertus, išorinis suverenitetas yra suderinamas su žmogaus teisėmis; jie papildo vienas kitą. Tuo tarpu vidaus politikoje valstybės interesų viršenybė individo atžvilgiu sudaro prielaidas teigti, kad žmogaus teisės nėra suderinamos su vidiniu... [toliau žr. visą tekstą] / After regaining its independence in 1990, Lithuania has demonstrated the will to establish the universal human rights standards in the country as soon as possible. However, taking into account the country’s policy in the later years of independence, it’s not clear whose interests – state of individual – are more important and how these concepts coexist in the framework of Lithuanian human rights policy. The aim of the research is to examine wherever state sovereignty and human rights are (in)compatible with each other in the policy-making context of Lithuanian human rights policy. Aiming to achieve the above mentioned aim the Lithuanian human rights policy-making context, factors affecting this policy, national legal basis on human rights, fourteen programmes of the Government through the prism of human rights are analyzed. In conducting the research the following research methods were used: documents and legal acts analysis, semi-structured interview, as well as comparative analysis. Empirical research data indicates that Lithuanian human rights policy could be described as fragmented, lacking integrity and balanced attention to all human rights; strongly expressed social economical dimension the other key feature of this policy. In the context of such policy the relation between the human rights and state sovereignty is rather mixed. On the one hand, the external sovereignty is compatible with human rights and freedoms; they complement each other. Meanwhile the supremacy of... [to full text]

After regaining its independence in 1990, Lithuania has demonstrated the will to establish the universal human rights standards in the country as soon as possible. However, taking into account the country’s policy in the later years of independence, it’s not clear whose interests – state of individual – are more important and how these concepts coexist in the framework of Lithuanian human rights policy. The aim of the research is to examine wherever state sovereignty and human rights are (in)compatible with each other in the policy-making context of Lithuanian human rights policy. Aiming to achieve the above mentioned aim the Lithuanian human rights policy-making context, factors affecting this policy, national legal basis on human rights, fourteen programmes of the Government through the prism of human rights are analyzed. In conducting the research the following research methods were used: documents and legal acts analysis, semi-structured interview, as well as comparative analysis. Empirical research data indicates that Lithuanian human rights policy could be described as fragmented, lacking integrity and balanced attention to all human rights; strongly expressed social economical dimension the other key feature of this policy. In the context of such policy the relation between the human rights and state sovereignty is rather mixed. On the one hand, the external sovereignty is compatible with human rights and freedoms; they complement each other. Meanwhile the supremacy... [to full text] / Nors 1990 m. atgavusi nepriklausomybę Lietuva pademonstravo ryžtą kuo greičiau šalyje įtvirtinti visuotinai pripažintus žmogaus teisių principus, visgi įvertinant vėlesniais nepriklausomybės metais valstybės formuojamą politiką, nėra visiškai aišku, kieno interesai – valstybės ar individo – yra aktualesni ir kaip (ar) jie tarpusavyje dera Lietuvos valstybės politikoje. Disertacijos tikslas – ištirti, ar valstybės suverenitetas ir žmogaus teisės yra (ne)suderinami vienas su kitu Lietuvos nacionalinės žmogaus teisių politikos formavimo kontekste. Siekiant užsibrėžto tikslo analizuojamas Lietuvos žmogaus teisių politikos formavimosi kontekstas, jį įtakojantys veiksniai, nacionalinė žmogaus teisių teisinė bazė, keturiolika Vyriausybės programų per žmogaus teisių prizmę. Atliekant tyrimą naudojama teisės aktų ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas kokybinis interviu, taip pat palyginamoji analizė. Empiriniai tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos politika žmogaus teisių atžvilgiu yra fragmentiška, stokojanti integralumo, tolygaus dėmesio visoms žmogaus teisėms ir joje stipriai išreikšta socialinė, ekonominė dimensija. Tokios politikos kontekste žmogaus teisių ir valstybės suvereniteto tarpusavio sąryšis vertintinas nevienareikšmiškai. Viena vertus, išorinis suverenitetas yra suderinamas su žmogaus teisėmis; jie papildo vienas kitą. Tuo tarpu vidaus politikoje valstybės interesų viršenybė individo atžvilgiu sudaro prielaidas teigti, kad žmogaus teisės nėra suderinamos su vidiniu... [toliau žr. visą tekstą]

Europos Sąjunga neturi bendro unifikuoto mokesčių politikos modelio, todėl kiekviena valstybė narė formuoja savo mokesčių politiką. Tačiau valstybės turi atsižvelgti į ES direktyvas ir kitus mokesčius reglamentuojančius dokumentus, kadangi skirtingos apmokestinimo sistemos sukuria fiskalines kliūtis bendros rinkos funkcionavimui. Dėl ypatingos ES sąrangos Bendrijos teisės poveikis nacionalinei teisei gali pasireikšti įvairiai: unifikacija, harmonizacija ir koordinacija. Tiesioginių mokesčių srityje tinkamiausias reguliavimo būdas – harmonizacija, vykdoma direktyvų pagrindu, bei ją skatinančios ir lydinčios koordinacinės priemonės. Artimiausias ir pagrindinis tikslas tiesioginių mokesčių harmonizavimo procese – dvigubo apmokestinimo išvengimas, nors teoriniame lygmenyje keliami glaudesnio valstybių narių mokestinių sistemų suderinimo siekiai. Realių rezultatų tiesioginio apmokestinimo harmonizavimo srityje buvo pasiekta tik po ilgų diskusijų ir daugybės Europos Komisijos bandymų. Kai kuriuos postulatus suformavo ETT savo sprendimuose, o šie buvo išplėtoti į bendro pobūdžio įpareigojimus valstybėms narėms. Pozityvaus reguliavimo taisyklės šioje srityje apsiriboja šiais įpareigojimais valstybėms narėms: neapmokestinti kitos valstybės motininėms bendrovėms išmokamų dividendų, netaikyti išskaičiuojamo mokesčio palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimams tarp skirtingų valstybių asocijuotų įmonių, neapmokestinti įmonių reorganizavimo, turto perleidimo, keitimosi akcijomis... [toliau žr. visą tekstą] / Integration of the European Union (EU) does not cover unification of direct taxation through the Member States. Therefore, each Member State runs its own taxation model. Nevertheless, due to the fiscal obstacles being construed in the light of Common Market the Member States are to take account of directives and other legal acts. Concerning specific institutional organization of the European Community as international body one should perceive, that Community legislation may affect national systems in three ways: by unification, harmonization and coordination. The second one is chosen for attainment of the consistency of direct taxation in the EU (coordination shouldn‘t be excluded either). The proximate and basic aim for this way of implementation is to be regarded as avoidance of double taxation in the international scene, though, it is not always so in the working practice of Community institutions (where it seems to be greater objectives leading to unification). After long-drawn discussions some significant results in the field of the harmonization of direct taxation were finally achieved, namely these: the Member States were obliged to retain from withholding taxes on distributed profits and on payments of interests and royalties under certain conditions; also transactions of mergers, divisions, transfers of assets and exchanges of shares concerning companies of different Member States were relieved from any taxes; Member States were required to make interests payers in... [to full text]