XVII – XIX a. ir XX a. II pusės – XXI a. liaudies tapyba Lietuvos dailės istorijoje izoliuotos ir tarpusavyje beveik nelyginamos.
XVII–XIX a. lietuvių liaudies tapybos reiškinį apibrėžia buitis ir religija. Valstiečio gyvenime abi sritys buvo neatskiriamos, tai reiškia, jog viena kitą veikė. Šventojo atvaizdas buvo interpretuojamas ne tik kaip estetikos pagrindu sukurtas religinis objektas, bet ir kaip ryšininkas tarp materialaus ir transcendentalaus pasaulio. Dėl tos priežasties atvaizdai iš bažnyčių (kurios suvoktos kaip šventa erdvė) paplito valstietijos tarpe.
Periferijos bažnyčių interjerą puošė pasimokiusių liaudies meistrų paveikslai - profesionaliosios bažnytinės tapybos kartotės. Jos tapdavo pagrindu savamokslių meistrų kūrybai. Priklausomai nuo bažnyčios titulo, ir maldos namuose kabėjusių paveikslų – nuo parapijos globėjo iki stebuklingų atvaizdų kartočių – valstietijos tarpe plito analoginiai pavyzdžiai. Egzistavo keletas „universalių“ šventųjų, kurių atvaizdai plito nepriklausomai nuo propaguoto kulto. Jie daugeliu atvejų susiję su pragmatiškuoju aspektu: saugojo nuo gaisro, ligų, kitokių nelaimių.
Tiek pasimokę, tiek savamoksliai meistrai tapė griežtai pagal krikščioniškos ikonografijos taisykles: šventieji buvo atpažįstami iš jiems būdingų atributų. Autorinei kūrybai vietos beveik nebuvo.
XX a. pradžioje liaudies tapybos tradicija nunyko dėl spausdintinių devocinių atvaizdų gausos, „gražumo“ ir pigumo.
Liaudies tapybos sugrįžimą žymi XX a. II pusė. Dėl... [toliau žr. visą tekstą] / Lithuanian folk paintings periods during their existence from 17th to 19th and from the second half of the 20th to 21st centuries were isolated and no one has ever tried to compare them.
17th – 19th centuries Lithuanian folk painting defines the phenomenon of everyday life and religion. Both these areas of peasant life, were connected. What is more, it means that they used to influence each other. Holy image was interpreted not only as an aesthetic-based religious object, but also as a liaison between the material and the spiritual world.
Periphery church interior used to be decorated with folk art paintings of instructed unprofessional artists, who have had reiterated church paintings. These images became the basis of self-taught artists works
Both instructed unprofesionals and self-taught masters painted in strict accordance with the rules of Christian iconography: the saints were recognizable from their characteristic attributes. There were no space for artists imagination.
In the beggining of the 20th century folk painting tradition disappeared because of industrial prints. They were „beautiful“ and cheep.
Folk painting returned in the second half of 20th century. Because of the political situation (the second Soviet occupation of Lithuania had lasted from 1944 to 1990) in the public domain folk paintings have evolved only in conformistic genres: landscape, portrait, genre paintings, or ideological images. Sacral folk painting mostly unfolded in a private space, so they... [to full text]
| Identifer | oai:union.ndltd.org:LABT_ETD/oai:elaba.lt:LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130805_100659-82470 |
| Date | 05 August 2013 |
| Creators | Čiuželytė, Darija |
| Contributors | Aleksandravičiūtė, Aleksandra, Jurkuvienė, Teresė, Vilnius Academy of Fine Arts |
| Publisher | Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), Vilnius Academy of Fine Arts |
| Source Sets | Lithuanian ETD submission system |
| Language | Lithuanian |
| Detected Language | Unknown |
| Type | Master thesis |
| Format | application/pdf |
| Source | http://vddb.laba.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130805_100659-82470 |
| Rights | Unrestricted |
Page generated in 0.0028 seconds