Šiame darbe pristatoma viena aktualiausių šių dienų filosofijos temų – tikrovės ir simuliakrų santykis postmodernioje kultūroje, remiantis Jeano Baudrillard‘o filosofija. Šiandieninėje kultūroje tikrovės ir iliuzijos perskyra praranda savo reikšmę, nes dėl simuliakrų įsigalėjimo nebelieka tikrovės objektyvumo kriterijų. Dėl to Baudrillard‘as pasiūlo „hipertikrovės“ terminą, kurio pagalba yra konstruojamas naujas tikrovės modelis, nereikalaujantis objektyvaus realumo pagrindimo.
Pirmojoje darbo dalyje yra apžvelgiamos Platono ir Friedricho Nietzsches tikrovės sampratos. Platono tikrovė tai – nekintamas idėjų pasaulis, tikrojo pažinimo objektas, nieko bendra neturintis su empirine tikrove ir jos suvokimu. Platonizmui priešinga pozicija būtų Nietzsches pozicija, kuomet tikrovė aiškiausiai iškyla meno kūrinyje, ir pasaulis suvokiamas per estetinį reiškinį. Pereinant prie Baudrillard‘o „simuliakro“ teorijos nagrinėjimo trumpai pristatoma Gilles‘o Deleuze‘o filosofijoje pasirodanti „simuliakro“ sąvoka, apjungianti Platono ir Nietzsches pozicijas.
Antrojoje darbo dalyje analizuojama Baudrillard‘o „simuliakro“ samprata. Baudrillard‘ui simuliacija ir simuliakras nėra nei kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Šiame darbe per simuliakro sampratą nusakomas kultūros ir visuomenės santykis su jos objektais, panaikinus prasmingo ženklo kaip originalo galimybę. Trečiojoje darbo dalyje atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinį istorijos supratimą ir individo situaciją simuliacijų valdomojoje... [toliau žr. visą tekstą] / This study deals with one of the topical problem of contemporary philosophy - the problem of reality in post-modern culture, as it is represented in terms of „simulacrum“, and „hiperreality“, in philosophy of Jean Baudrillard. In contemporary culture, the opposition between reality and illusion has lost its significance, since because of the dominance of simulacra, there are no criteria left of objective reality. This is why the term „hiperreality“, proposed by Baudrillard, becomes important as used for construction of the new model of reality, which does not need objective justification.
In the first part of the thesis, Plato and Friedrich Nietzsche‘s conceptions of reality are surveyed. These two philosophers are chosen as representing different ontological conceptions, both relevant to contemporary consideration of reality. While Plato’s reality is the ideal non-empirical word, the object of true knowledge, for Nietzsche reality is truly conceived in the work of art. Also the term „simulacrum“, introduced into post-modern philosophy by Gilles Deleuze, makes its appearance.
The second part of the thesis analyses the main notion of „simulacrum“ in philosophy of Jean Baudrillard. In the third part, the status of history and person in the non-referential reality is analysed. History has been always considered an objective science. Today history needs objective justification once again. Finally, in the fourth part of the thesis, an attempt is made to explain the terms of... [to full text]
| Identifer | oai:union.ndltd.org:LABT_ETD/oai:elaba.lt:LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080804_112734-24177 |
| Date | 04 August 2008 |
| Creators | Stanevičiūtė, Dovilė |
| Contributors | Oniščik, Marija, Karoblis, Gediminas, Jonkus, Dalius, Vytautas Magnus University |
| Publisher | Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), Vytautas Magnus University |
| Source Sets | Lithuanian ETD submission system |
| Language | Lithuanian |
| Detected Language | English |
| Type | Master thesis |
| Format | application/pdf |
| Source | http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080804_112734-24177 |
| Rights | Unrestricted |
Page generated in 0.0022 seconds