Pastaruoju metu nevengiama pabrėžti, kad keičiasi valstybių saugumo pobūdis ir grėsmių specifika – dažnai ir išsamiai kalbama apie tradicinių, karinių grėsmių reikšmės sumažėjimą ir naujo tipo grėsmių atsiradimą. Dar visai neseniai ryšys tarp energetikos ir užsienio bei saugumo politikos nebuvo nei toks akivaizdus, nei taip stipriai akcentuojamas. Tačiau per pastaruosius kelerius metus tarptautinė situacija dėl energijos apsirūpinimo smarkiai pasikeitė. Garantuotas energetinių išteklių tiekimas stabiliomis kainomis tapo rimta tarptautinių santykių problema. Europos Sąjungos priklausomybė nuo Rusijos energijos šaltinių ypač padidėjo. Jau šiuo metu apie 40 procentų dujų ir apie trečdalį naftos daugelis ES �����alių gauna iš Rusijos, kitos, sakykim, Lenkija ar Baltijos valstybės, – dar daugiau. Lietuva jau ir šiandien yra per daug priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių, o kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, priklausomybė nuo išorinių šaltinių - o tai reiškia, nuo Rusijos - dar padidės. Rusijai ir Vokietijai Baltijos jūros dugnu nutiesus Šiaurės Europos dujotiekį, Lietuva taps dar labiau izoliuota Europos „energetinė sala”. ES nesugeba suformuoti vieningos ES energetinės politikos Rusijos atžvilgiu, nes dauguma ES narių vis dar yra linkusios palaikyti joms palankų dvišalį dialogą su Rusija, neretai neatsižvelgdamos į kaimyninių valstybių ar ES interesus plačiąja prasme. Dėl to atskirų ES valstybių energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra linkusi didėti. Tuo pačiu... [toliau žr. visą tekstą] / Energy security is, at its essence, an issue of national security. Due to the power that energy-producing states have relative to transit and consumer countries, energy security must be understood in terms of geopolitics. The gas cutoff to Ukraine on January 1, 2006 is often called a “wake-up moment” for Europe, in other words, the point at which Europeans became aware of their over-dependence on Russian gas. Recognizing the risk, that East and Central Europe countries will have difficulty resisting Russian political and economic pressure, US Vice President Dick Cheney underlined on May 4 at the 2006 Vilnius Conference that “No legitimate interest is served when oil and gas become tools of intimidation or blackmail, either by supply manipulation or attempts to monopolize transportation.” That said, and while countries ranging from Central Asia to the Baltic Sea want to diversify their sources away from Russia, to date, there is still no coherent energy security policy in Europe or the US. Despite some recent efforts, a real common energy strategy of the European Union is still in the making. Every single EU-member has therefore opted for bilateral policies towards energy exporters in order to tackle mounting energy demands at a time when global hydrocarbon resources are slowly but steadily being depleted. Europe is wedged between energy producers in the North Sea, North Africa and the Middle East, but Russia has come to be one of the most interesting exporters of energy to... [to full text]

Pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai yra vienas iš būdų įgyvendinti bendrą ES politiką, bet valstybės narės siekia pasinaudoti šia pareigybe sprendžiant savo šaliai ar regionui aktualius klausimus. Besiplėtojantys ekonominiai, politiniai ir kultūriniai ryšiai Baltijos jūros regione gali atskleisti bendrus kaimyninių valstybių prioritetus formuojant ES Tarybos darbotvarkę. Šiame tyrime Baltijos jūros regionu laikomos Danija, Švedija, Suomija ir Lietuva. Šiaurės valstybės (Suomija, Švedija, Danija) ir Lietuva turi gana skirtingus socialinio ir ekonominio vystymosi modelius, todėl tai gali reikšti, jog jų regioniniai ryšiai gali būti ne tokie stiprūs kaip ryšiai su kitomis ES valstybėmis. Tai gali turėti įtakos valstybių laikysenai pirmininkaujant ES Tarybai. Šiame tyrime siekiama patvirtinti arba paneigti hipotezę, kad Baltijos jūros regiono valstybės pirmininkaudamos ES Tarybai sureikšmina vienus ir tuos pačius regionui svarbius klausimus. Tiriami Baltijos regiono valstybių paskutiniai pirmininkavimai (Suomijos 2006 m., Švedijos 2009 m., Danija pirmininkauja šiuo metu, 2012 m., o Lietuva pirmininkaus 2013 m. antrojoje pusėje). Pasirinktos energetikos, aplinkosaugos ir susisiekimo, sritys, kaip pagrindinės probleminės sferos skatinančios regioninį bendradarbiavimą. Remiantis šiomis politikos sritimis siekiama išsiaiškinti pirmininkavimo prioritetų ir regionalizmo ryšį bei išanalizuoti valstybių keliamų prioritetų bendrumus ir skirtumus. / The Presidency of the Council of the EU can be conceived as the one of tools implementing common policy of the EU. Member states try to profit this position meeting the issues relevant for their own country or region. Evolving economic, political and cultural relations in the Baltic Sea region may reveal a number of priorities of neighboring countries in shaping the agenda of the Council of the EU. In this research the Baltic Sea region means Denmark, Sweden, Finland and Lithuania. Nordic countries (Finland, Sweden, Denmark) and Lithuania have quite different social and economic development models, and this may cause that their regional ties may not be as strong as the relationship with other EU countries. This can affect the attitude of the country in presidency of the EU. This investigation aims to confirm or refute the hypothesis that the Baltic Sea region states chairing the EU Council at the central room put the same and one of the most important regional issues. It is analyzing the most recent presidencies of the Baltic Sea region states (Finland in 2006, Sweden in 2009, Denmark is chairing currently, 2012, and Lithuania will hold presidency in the second half of 2013). Particular policy areas are chosen, precisely energy, environment and transport, as the main problems leading to regional cooperation. Based on these policies the aim is to find the link between the presidency priorities and regionalism and to describe the commonalities and differences of it.

„Lietuvos – Šiaurės šalių bendradarbiavimas: pokyčiai po 2004 metų NATO ir ES plėtros“ Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuva intensyviai plėtojo politinį, karinį ir ekonominį bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis, kurios, teikdamos politinę, finansinępraktinę paramą, siekė padėti Lietuvai siekti jos integracijos į ES ir NATO tikslų. Prieš 2004 m. „dviguba“ plėtra buvo matoma kaip iššūkis Lietuvos Šiaurės šalių bendradarbiavimui. Politiniuose Lietuvos ir Šiaurės šalių sluoksniuose buvo akcentuojama, kad „dviguba“ plėtra Lietuvos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimui suteiks naują kokybę, pakels jį į aukštesnį lygmenį. Tuo tarpu akademikai buvo labiau skeptiški ir teigė, jog kartu su plėtra Lietuvos – Šiaurės šalių bendradarbiavimas, kaip pasiekęs savo tikslus, gali nunykti. Tad šio problema – kaip pakito Lietuvos bendradarbiavimas su ŠŠ politinio, karinio ir ekonominio bendradarbiavimo plotmėse ir ar Lietuvos narystė ES ir NATO buvo svarbūs veiksniai, turintys įtakos šių pokyčių atsiradimui? Darbo tikslas - išanalizuoti, kaip pakito Lietuvos ir ŠŠ politinis, karinis ir ekonominis bendradarbiavimas po 2004 m. ES ir NATO plėtros ir kokią įtaką „dviguba“ plėtra turėjo šių pokyčių atsiradimui. Darbo tyrimo objektas - Lietuvos – ŠŠ politinis, karinis ir ekonominis bendradarbiavimas. Siekiant įgyvendinti darbo tikslą, darbe keliami tokie uždaviniai: • Aprašyti, kaip tarptautinį bendradarbiavimą aiškina dvi tarptautinių santykių prieigos – neorealizmas ir pliuralizmas •... [toliau žr. visą tekstą] / „Lithuania's - Nordic Cooperation: Changes after the EU and NATO Enlargement in 2004“ Since the restoration of independence in 1990 Lithuania has been developing extensive political, military and economic relationship with the Nordic countries. Nordic countries provided Lithuania with political, financial-practical support by which they aimed mainly to promote Lithuania’s integration’s to the EU and NATO goals. Thus, the “dual” enlargement was seen as a challenge to Lithuania’s – Nordic cooperation. In political (Lithuanian and Nordic) levels the “dual” enlargement was accentuated as a possibility to bring a new quality to Lithuania’s-Nordic cooperation. However, some academics were more skeptical and claimed that after the dual enlargement this cooperation could wither away as far as the targets of this cooperation were supposed to be fulfilled with the enlargement. Thus, the problem of the study is formulated as follows: how Lithuania’s – Nordic cooperation has changed after the “dual” enlargement and if Lithuania’s membership in the EU and NATO contributed to the rise of these changes? As far as the topic of the changes of Lithuania’s-Nordic cooperation is rather unexplored in the academic literature, the purpose of the study is formulated as follows: to analyse the changes of political, military and economic Lithuania’s – Nordic cooperation after the “dual” enlargement and to evaluate the impact of the “dual” enlargement to the uprise of these changes. Lithuania’s –... [to full text]