Darbe yra analizuojama Lietuvos demografinė situacija ir kokią įtaką tai daro darnaus vystymosi politikos įgyvendinimui šalyje. Autorius prieina prie išvados, kad yra daug įvairių priežasčių, kodėl Lietuvoje įsivyravo nepalanki demografinė padėtis. Tačiau darnaus vystymosi požiūriu, spręsti problemą ar bent minimizuoti jos neigiamas pasekmes valstybei turi tapti svarbiausiu prioritetu. Šiuo požiūriu valstybė turi prisiimti visą atsakomybę dėl situacijos gerinimo ir vengti dėl padėties kaltinti visuomenės elgesį, kuris neatitinka darnaus vystymosi reikalavimų. Tokia pozicija negali duoti teigiamų rezultatų ir negali būti neveiklumo pateisinimas. Pripažindamas valstybės pagrindinį vaidmenį įgyvendinant darnaus vystymosi koncepcijos reikalavimus, autorius pastebi, kad tradicinis, teisinis-administracinis viešosios valdžios organizavimo modelis sukelia kliūčių sudaro labai daug kliūčių priimant adekvačius strateginius sprendimus ir juos įgyvendinant. Todėl siūloma įvesti keletą naujų viešojo valdymo procedūrų, kurios leistų tas kliūtis įveikti; tuo pačiu vengti keisti institucinę struktūrą, nes tokios reformos yra politiškai sudėtingos ir nepraktiškos. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos Visuomenės sveikatos skyriaus analizė paremia teiginius, kad dabartinės politinės priemonės nesudaro prielaidų įveikti demografinį iššūkį. / The paper is analyzing the demographical situation in Lithuania and what does it mean to the implementation of the sustainable development policies in the country. The author reaches the conclusion that there is a variety of reasons why the demographic situation in the country is complicated and hard to manage. Yet, solving the problem or at least minimizing the negative consequences of the ongoing depopulation is an absolute priority from the perspectives of sustainable development. In this respect the state must take all the responsibility for the situation as blaming the society for not behaving in a sustainable way is no excuse for inaction, neither is such a stance productive. In recognizing the central role of the state in the paradigm of sustainable development the author suggests that the traditional legal-administrative system of public governance acts as an impediment to reach adequate strategic decisions and later implement them. It is therefore suggested to introduce a different set of procedures to remedy the situation; however the institutional structure should be left intact, because such reforms are politically complicated and impractical. The analysis of the chapter of Public health of the Lithuanian National strategy for sustainable development supports the claims that current policies do not meet the countries demographical challenge.