Šiame magistro baigiamajame darbe autorė nagrinėja įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones modelio ypatumus ir pagrindinius jo veikimo principus. Atskleidžiant darbo temą pradedama nuo darbo per laikinojo įdarbinimo įmones sampratos tarptautiniuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose bei pagrindinių jos požymių (trišaliai darbo santykiai, laikinojo darbo ir laikinojo įdarbinimo sutartys) išskyrimo ir aptarimo. Vadovaujantis Vokietijos valstybės patirtimi, bet neapsiribojant vien tik šia šalimi, analizuojami šios veiklos teisėtumui keliami reikalavimai bei pateikiami pastebėjimai dėl Lietuvoje priimto LR Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo nuostatų. Tolimesnėje darbo dalyje taip pat yra atkreipiamas dėmesys į diskriminacijos draudimo principo taikymą darbo užmokesčio mokėjimo ir darbo sąlygų užtikrinimo srityse bei aptariamas jo išimties taikymas. Analizuojant nurodytus klausimus, išskiriami darbo per laikinojo įdarbinimo įmones privalumai ir trūkumai šiame darbo modelyje dalyvaujančioms šalims, prieinant išvadą apie šios darbo formos naudojimo galimą teigiamą paskatą visai Lietuvos ekonominei padėčiai. / The author of this master’s work investigates the peculiarity of the model of temporary agency work and the main principles of it’s action. The topic revelation starts from the analysis of temporary agency work conception in the European Union and international legislation and there is indicated and discussed the subject of it’s main features (triangular working relations, temporary working and temporary employment contracts). In accordance with the experience of Germany, but not limited to this country, there are examined the requirements to acknowledge this activity legal, also providing observations on provisions of the accepted Temporary agency law of the Republic of Lithuania. Later the author pays attention to the application of non-discrimination principle in the fields of payment of wages and working conditions and discusses it’s exception. By analyzing these questions, there are marked advantages and disadvantages to the parties of this working model, coming to a conclusion that it may benefit the economic situation of the Republic of Lithuania.

Magistro darbe analizuojamas darbo organizavimo formų instituto teisinio reglamentavimo raida ir problematika Lietuvoje atsižvelgiant į tarptautinius ir Europos Sąjungos teisinius standartus. Pagrindine teisine darbo organizavimo forma pripažįstama neterminuota darbo sutartis, kurią nuo kitų užimtumo formų skiria šie požymiai: dvišaliai (darbuotojo ir darbdavio), pastovūs, neterminuoti, atlygintiniai, subordinacija pagrįsti darbo santykiai, kai dirbama darbdavio patalpose. Pastaruosius santykius galima vadinti tipiniais, standartiniais. Pastebėtina, kad jie geriausiai atspindi darbo santykio šalių interesus. Tačiau dėl darbo rinkos pkyčių XXI amžiuje standartinės taisyklės, sukurtos dar XX amžiaus pirmojoje pusėje yra nefunkcionalios ir turi būti pritaikytos prie šiuolaikių darbo santykių. Europos Sąjungos lanksčios užimtumo politikos kūrimas, ekonomikos globalizacija bei su ja susiję darbo pokyčiai, poreikis skatinti užimtumą, į darbo rinką integruoti moteris, jaunus ir pagyvenusius asmenis bei įvairūs kiti socialiniai-ekonominiai veiksniai inspiruoja lanksčių užimtumo formų atsiradimą ir įgyvendinimą Lietuvos darbo teisėje. Darbo kodekse be standartinės darbo sutarties yra išskiriamos ir lankstesnės užimtumo formos, analizuojamos darbe: darbas ne visą darbo laiką, darbas pagal terminuotas sutartis, nuotolinis darbas ir kt. Siekiama įstatymiškai sureguliuoti įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo agentūras santykius. Dėl lankstesnių užimtumo formų poreikio praktikoje darbe... [toliau žr. visą tekstą] / In this work, in accordance with international and European legal standards, the regulatory development and issues of institute of forms of work organisation in Lithuania are analysed. The basic form of work organisation is a non-term employment contract. From other forms of employment it is distinguished by the following characteristics: the relations between parties are bilateral (employee and employer), constant, based on remuneration, subordination and are performed in the premises of employer. These abovementioned relations can be called as typical and conventional. It should be noted that they reflect the best interests of both parties. However, due to the changes of labor market in the 21st century, standard rules, created in the first half of the 20th century, are dysfunctional and must be adapted to the modern labor relations. The development of flexible employment policy of the European Union, the economic globalization and related changes of employment, the need to promote employment, to integrate women, young and elderly people into the labor market and various other socio-economic factors inspire the emergence and implementation of flexible forms of organisation of work in the Lithuanian labor law. Next to a common employment contract more flexible forms of employment are distinguished in Labour Code of Republic of Lithuania. These forms are analysed in this work as well: a part-time work, fixed-term contracts, teleworking, etc. Legal regulation of the employment... [to full text]