The work is devoted to elucidating the process of Christianisation of the last pagan region in Europe – Samogitia as a process of overcoming paganism or depaganisation in the 15th – 16th centuries. The main problem is a chronological difference in the conceptions that has existed in historiography for 500 years between what is considered to be the end of Samogitia’s Christianisation. This problem is solved, first of all, at a theoretical level taking over the conception of “conversion” from Western historiography applied to both political changes during the Christianisation period (the “official conversion”) and to the epoch of the society’s transformation from a pagan society into a Christian one (“conversion” in a broad sense). Attempts are made in the thesis to show the main phases of Samogitia’s early Christianisation beginning with the stage of mission Christianisation whose main historical fact is Jeronimas Prahiškis’ mission in 1401–1404 that ended in the last victory of paganism. During the period of the “official conversion”, which encompasses baptising campaigns and the establishment of a diocese, the factor of paganism manifested itself in the pagan reaction – in the 1418 revolt, which failed to terminate the processes supervised by the international forum of that time – the Council of Constance. The end of the conversion in a broad sense is assessed according to the following indicators: the density of the network of parishes, the facts of the last baptisms of... [to full text] / Darbas skirtas paskutinio Europoje pagoniško regiono – Žemaitijos christianizacijos kaip pagonybės įveikos arba depagonizacijos proceso XV–XVI a. išsiaiškinimui. Pagrindinė problema – istoriografijoje egzistuojantis 500 metų chronologinis sampratų skirtumas tarp to, kas laikoma Žemaitijos christianizacijos pabaiga. Ši problema sprendžiama pirmiausia teoriniame lygmenyje, perimant iš Vakarų istoriografijos „konversijos“ sąvoką, taikomą tiek christianizacijos politinių permainų laikotarpiui („oficialioji konversija“), tiek visuomenės virsmo iš pagoniškos į krikščionišką epochai („konversija“ plačiąja prasme). Disertacijoje siekiama parodyti pagrindinius Žemaitijos ankstyvosios christianizacijos tarpsnius, pradedant misijiniu christianizacijos etapu, kurios pagrindinis istorinis faktas yra Jeronimo Prahiškio misija 1401–1404 m., pasibaigusi paskutine pagonybės pergale. „Oficialiosios konversijos“ lūžyje, kuris apima krikštijimo akcijas ir vyskupijos įkūrimą, pagoniškasis veiksnys pasireiškė pagoniška reakcija – 1418 m. maištu, kuris vis dėlto nebenutraukė to meto tarptautinio forumo – Konstanco bažnytinio susirinkimo kuruojamo proceso. Konversijos plačiąja prasme pabaiga yra įvertinama pagal tokius rodiklius: parapijų tinklo tankis, paskutinių suaugusiųjų krikštijimų faktai, bažnyčių lankymo socialinės kontrolės sistemos faktai, dievų sąrašų bei pagoniškų praktikų liudijimai. Visi šie rodikliai leidžia teigti, kad XVII a. pradžią galima laikyti Žemaitijos konversijos pabaiga.