The work is devoted to elucidating the process of Christianisation of the last pagan region in Europe – Samogitia as a process of overcoming paganism or depaganisation in the 15th – 16th centuries. The main problem is a chronological difference in the conceptions that has existed in historiography for 500 years between what is considered to be the end of Samogitia’s Christianisation. This problem is solved, first of all, at a theoretical level taking over the conception of “conversion” from Western historiography applied to both political changes during the Christianisation period (the “official conversion”) and to the epoch of the society’s transformation from a pagan society into a Christian one (“conversion” in a broad sense). Attempts are made in the thesis to show the main phases of Samogitia’s early Christianisation beginning with the stage of mission Christianisation whose main historical fact is Jeronimas Prahiškis’ mission in 1401–1404 that ended in the last victory of paganism. During the period of the “official conversion”, which encompasses baptising campaigns and the establishment of a diocese, the factor of paganism manifested itself in the pagan reaction – in the 1418 revolt, which failed to terminate the processes supervised by the international forum of that time – the Council of Constance. The end of the conversion in a broad sense is assessed according to the following indicators: the density of the network of parishes, the facts of the last baptisms of... [to full text] / Darbas skirtas paskutinio Europoje pagoniško regiono – Žemaitijos christianizacijos kaip pagonybės įveikos arba depagonizacijos proceso XV–XVI a. išsiaiškinimui. Pagrindinė problema – istoriografijoje egzistuojantis 500 metų chronologinis sampratų skirtumas tarp to, kas laikoma Žemaitijos christianizacijos pabaiga. Ši problema sprendžiama pirmiausia teoriniame lygmenyje, perimant iš Vakarų istoriografijos „konversijos“ sąvoką, taikomą tiek christianizacijos politinių permainų laikotarpiui („oficialioji konversija“), tiek visuomenės virsmo iš pagoniškos į krikščionišką epochai („konversija“ plačiąja prasme). Disertacijoje siekiama parodyti pagrindinius Žemaitijos ankstyvosios christianizacijos tarpsnius, pradedant misijiniu christianizacijos etapu, kurios pagrindinis istorinis faktas yra Jeronimo Prahiškio misija 1401–1404 m., pasibaigusi paskutine pagonybės pergale. „Oficialiosios konversijos“ lūžyje, kuris apima krikštijimo akcijas ir vyskupijos įkūrimą, pagoniškasis veiksnys pasireiškė pagoniška reakcija – 1418 m. maištu, kuris vis dėlto nebenutraukė to meto tarptautinio forumo – Konstanco bažnytinio susirinkimo kuruojamo proceso. Konversijos plačiąja prasme pabaiga yra įvertinama pagal tokius rodiklius: parapijų tinklo tankis, paskutinių suaugusiųjų krikštijimų faktai, bažnyčių lankymo socialinės kontrolės sistemos faktai, dievų sąrašų bei pagoniškų praktikų liudijimai. Visi šie rodikliai leidžia teigti, kad XVII a. pradžią galima laikyti Žemaitijos konversijos pabaiga.

Disertacijoje siekta ištirti XV–XVI a. trečio ketvirčio Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinę dvasininkiją, kaip specifinę socialinę grupę. Pasitelkus beveik visus prieinamus šaltinius ir apibendrinus daugelį pavienių žinučių ieškota atsakymų į tokius klausimus kaip, ar buvo vietinės kilmės dvasininkų; kokių socialinių sluoksnių atstovai pasirinkdavo dvasininko luomą; kiek jie efektyviai atliko sielovadinį darbą – ar rezidavo, ar turėjo šventimus; kiek paisė celibato ir kitų dvasininkų gyvenimo būdui keltų reikalavimų. Taip pat siekta ištirti parapinės dvasininkijos ryšius su hierarchiškai aukštesniais dvasininkais bei kitus veiksnius, formavusius bendrą luominę savimonę. Tyrimas leido pakoreguoti kai kuriuos lig šiol istoriografijoje kartotus stereotipus, o kai kurias istorikų įžvalgas patvirtino šaltinių duomenimis. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų diecezinė dvasininkija jau XV a. buvo integrali visuotinės Bažnyčios dalis. Daugelis išskirtų svarbiausių tendencijų buvo būdingos visai ikitridentinei katalikų dvasininkijai: nenuoseklus pasirengimas kunigystei, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių atsainus požiūris į kunigišką discipliną, rezidavimo problema, atskirtis tarp aukštųjų dvasininkų laikiusių parapijas ir paprastų klebonų. Kita vertus, vėlyvas šalies krikštas bei krašto socialinės sanklodos ypatybes teikė Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinei dvasininkijai savito kolorito: dvasininkų skaičius čia buvo mažesnis; menkesnė buvo ir parapijose veikusios dvasininkijos... [toliau žr. visą tekstą] / The thesis aims to research and produce the group portrait of parish clergy of Vilnius and Samogitia dioceses in the 15th – 3rd quarter of the 16th century. The analysis of almost all known sources and even occasional references provides possibility to reveal whether there were priests of local descent; representatives of which social strata opted for ecclesiastical career; how many of them performed the function of pastoral care effectively – resided in the area and were ordained; how many of them observed celibacy and other requirements for priesthood. The study also aims at establishing the degree of cohesion between parish clergy and hierarchically superior clergymen as well as other factors influential of the formation of common social identity. Already in the 15th century the diocesan clergy in the dioceses of Vilnius and Samogitia was an integral part of the universal Church. Main characteristics of examined parish clergy were common to all pre-Trent clergy in Europe: an absence of appropriate training; a lack of attitude to the requirements for priesthood of both clergyman and civics, an issue of residence, differences between high clergy and usual parsons. The late baptism and the social structure of the GDL were influential to some specific features of parish clergy in dioceses of Vilnius and Samogitia: a number of clergy in parishes was low; a diversity of parish clergy was also rather low; clergymen were representatives of the nobility; priests of Polish origin... [to full text]

Remiantis aprašomuoju - analitiniu, istoriniu, lyginamuoju, apklausos, atvejų analizės ir archeologinio paveldo kartografavimo metodais, darbe nagrinėjamas vidurio Žemaitijoje (Plungės, Telšių ir Šilalės savivaldybių teritorijoje) esančio archeologinio paveldo išteklių turistinis potencialas ir galimos vystymosi kryptys kultūrinio turizmo kontekste. Sąlygiškai darbas gali būti skirstomas į tris dalis: pirmojoje dalyje grindžiamas Žemaitijos regiono (kitų Lietuvos etnografinių regionų kontekste) kaip šios rūšies paveldo panaudojimo turizmui pasirinkimas. Jis apima tris pagrindinius poţiūrius: geografinį, istorinį ir etnoso. Antrojoje dalyje pristatomi vidurio Žemaitijoje esančio archeologinis paveldas, jo charakteringiausi bruožai ir buvusi funkcinė paskirtis. Turizmo paveldo ištekliai iliustruojami savarankiškai išskirto archeologinio paveldo kompleksų atvejais, jų galima panauda turizmui bei rekreacijai. Iš viso vietovėje išskirti 8 archeologinio paveldo objektų kompleksai. Trečiojoje darbo dalyje pristatoma teorinė, traktuojama valstybiniu mastu kultūrinio turizmo plėtros bazė, akcentuojamas dokumentuose išskirto Vidurio Žemaitijos arealo turistinis potencialas. Šioje dalyje pristatoma esama archeologinio paveldo būklės bei objektų lankymo (nelankymo) situacija, iš dalies tai lemiančius veiksnius. Šiame darbe nagrinėjami apsibrėžtame Žemaitijos regione esantys ikikrikščioniškųjų laikų objektai, atspindintys senųjų žemaičių kultūrą bei pasaulėžiūrą, jų kompleksiškumas... [toliau žr. visą tekstą] / According to a descriptive - analytical, historical, comparative, interview, case studies and archaeological heritage mapping techniques, there is pending in the middle of Samogitia (in Plungė, Telšiai and Šilalė municipalities) founded archaeological heritage resources, its tourist potential and possible directions of development in cultural tourism context. Work can be conditionally divided into the three parts: in the first part Samogitia’s region (in the other Lithuania’s ethnographic regions context) is based by arguments to use archeological heritage in the tourism of Lithuania. It includes three main approaches: geographical, historical and ethnos. The second part presents the middle Samogitia’s region archaeological heritage, its most characteristic features and past function. In the tourism usable archaeological heritage resources is illustrated independently abstracted complex of archaeological heritage cases, their future use for tourism and recreation. Totally there were identified eight sites of archaeological heritage facilities. The third part presents the theoretical base, considered in the state and municipalities levels: these documents are focused on the middle of Samogitia’s tourist potential. This part presents the current condition of archaeological heritage sites, its attendance situation and determinants of it. There are pending restricted Samogitia’s region’s pre-Christian time’s objects, that reflect the old world culture and Samogitians, their... [to full text]

The thesis aims to research and produce the group portrait of parish clergy of Vilnius and Samogitia dioceses in the 15th – 3rd quarter of the 16th century. The analysis of almost all known sources and even occasional references provides possibility to reveal whether there were priests of local descent; representatives of which social strata opted for ecclesiastical career; how many of them performed the function of pastoral care effectively – resided in the area and were ordained; how many of them observed celibacy and other requirements for priesthood. The study also aims at establishing the degree of cohesion between parish clergy and hierarchically superior clergymen as well as other factors influential of the formation of common social identity. Already in the 15th century the diocesan clergy in the dioceses of Vilnius and Samogitia was an integral part of the universal Church. Main characteristics of examined parish clergy were common to all pre-Trent clergy in Europe: an absence of appropriate training; a lack of attitude to the requirements for priesthood of both clergyman and civics, an issue of residence, differences between high clergy and usual parsons. The late baptism and the social structure of the GDL were influential to some specific features of parish clergy in dioceses of Vilnius and Samogitia: a number of clergy in parishes was low; a diversity of parish clergy was also rather low; clergymen were representatives of the nobility; priests of Polish origin... [to full text] / Disertacijoje siekta ištirti XV–XVI a. trečio ketvirčio Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinę dvasininkiją, kaip specifinę socialinę grupę. Pasitelkus beveik visus prieinamus šaltinius ir apibendrinus daugelį pavienių žinučių ieškota atsakymų į tokius klausimus kaip, ar buvo vietinės kilmės dvasininkų; kokių socialinių sluoksnių atstovai pasirinkdavo dvasininko luomą; kiek jie efektyviai atliko sielovadinį darbą – ar rezidavo, ar turėjo šventimus; kiek paisė celibato ir kitų dvasininkų gyvenimo būdui keltų reikalavimų. Taip pat siekta ištirti parapinės dvasininkijos ryšius su hierarchiškai aukštesniais dvasininkais bei kitus veiksnius, formavusius bendrą luominę savimonę. Tyrimas leido pakoreguoti kai kuriuos lig šiol istoriografijoje kartotus stereotipus, o kai kurias istorikų įžvalgas patvirtino šaltinių duomenimis. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų diecezinė dvasininkija jau XV a. buvo integrali visuotinės Bažnyčios dalis. Daugelis išskirtų svarbiausių tendencijų buvo būdingos visai ikitridentinei katalikų dvasininkijai: nenuoseklus pasirengimas kunigystei, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių atsainus požiūris į kunigišką discipliną, rezidavimo problema, atskirtis tarp aukštųjų dvasininkų laikiusių parapijas ir paprastų klebonų. Kita vertus, vėlyvas šalies krikštas bei krašto socialinės sanklodos ypatybes teikė Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinei dvasininkijai savito kolorito: dvasininkų skaičius čia buvo mažesnis; menkesnė buvo ir parapijose veikusios dvasininkijos... [toliau žr. visą tekstą]

Istoriniai socialiniai tyrimai Lietuvoje vis greičiau įgauną pagreitį. Tiriama ne vien garsių politikos, kultūros, verslo asmenybių biografijos, bet vis dažniau atsigręžiama ir į paprastus žmones. Didysis Vilniaus seimas (toliau – DVS) tapo ta vieta, kurioje dalyvavo visų socialinių sluoksnių atstovai, neišskiriant lyties, amžiaus, religijos, tautybės. / Istorical social researches in Lithuania are accelerating at a fast pace. Not only biographies of famous political, cultural and business personalities are being researched but more and more often the attention is drawn to ordinary people. Great Assembly of Vilnius (further – GAV) became a place in which representatives of all social layers could participate without distinction of sex, age, religion or nationality.