The work is devoted to elucidating the process of Christianisation of the last pagan region in Europe – Samogitia as a process of overcoming paganism or depaganisation in the 15th – 16th centuries. The main problem is a chronological difference in the conceptions that has existed in historiography for 500 years between what is considered to be the end of Samogitia’s Christianisation. This problem is solved, first of all, at a theoretical level taking over the conception of “conversion” from Western historiography applied to both political changes during the Christianisation period (the “official conversion”) and to the epoch of the society’s transformation from a pagan society into a Christian one (“conversion” in a broad sense). Attempts are made in the thesis to show the main phases of Samogitia’s early Christianisation beginning with the stage of mission Christianisation whose main historical fact is Jeronimas Prahiškis’ mission in 1401–1404 that ended in the last victory of paganism. During the period of the “official conversion”, which encompasses baptising campaigns and the establishment of a diocese, the factor of paganism manifested itself in the pagan reaction – in the 1418 revolt, which failed to terminate the processes supervised by the international forum of that time – the Council of Constance. The end of the conversion in a broad sense is assessed according to the following indicators: the density of the network of parishes, the facts of the last baptisms of... [to full text] / Darbas skirtas paskutinio Europoje pagoniško regiono – Žemaitijos christianizacijos kaip pagonybės įveikos arba depagonizacijos proceso XV–XVI a. išsiaiškinimui. Pagrindinė problema – istoriografijoje egzistuojantis 500 metų chronologinis sampratų skirtumas tarp to, kas laikoma Žemaitijos christianizacijos pabaiga. Ši problema sprendžiama pirmiausia teoriniame lygmenyje, perimant iš Vakarų istoriografijos „konversijos“ sąvoką, taikomą tiek christianizacijos politinių permainų laikotarpiui („oficialioji konversija“), tiek visuomenės virsmo iš pagoniškos į krikščionišką epochai („konversija“ plačiąja prasme). Disertacijoje siekiama parodyti pagrindinius Žemaitijos ankstyvosios christianizacijos tarpsnius, pradedant misijiniu christianizacijos etapu, kurios pagrindinis istorinis faktas yra Jeronimo Prahiškio misija 1401–1404 m., pasibaigusi paskutine pagonybės pergale. „Oficialiosios konversijos“ lūžyje, kuris apima krikštijimo akcijas ir vyskupijos įkūrimą, pagoniškasis veiksnys pasireiškė pagoniška reakcija – 1418 m. maištu, kuris vis dėlto nebenutraukė to meto tarptautinio forumo – Konstanco bažnytinio susirinkimo kuruojamo proceso. Konversijos plačiąja prasme pabaiga yra įvertinama pagal tokius rodiklius: parapijų tinklo tankis, paskutinių suaugusiųjų krikštijimų faktai, bažnyčių lankymo socialinės kontrolės sistemos faktai, dievų sąrašų bei pagoniškų praktikų liudijimai. Visi šie rodikliai leidžia teigti, kad XVII a. pradžią galima laikyti Žemaitijos konversijos pabaiga.

Remiantis aprašomuoju - analitiniu, istoriniu, lyginamuoju, apklausos, atvejų analizės ir archeologinio paveldo kartografavimo metodais, darbe nagrinėjamas vidurio Žemaitijoje (Plungės, Telšių ir Šilalės savivaldybių teritorijoje) esančio archeologinio paveldo išteklių turistinis potencialas ir galimos vystymosi kryptys kultūrinio turizmo kontekste. Sąlygiškai darbas gali būti skirstomas į tris dalis: pirmojoje dalyje grindžiamas Žemaitijos regiono (kitų Lietuvos etnografinių regionų kontekste) kaip šios rūšies paveldo panaudojimo turizmui pasirinkimas. Jis apima tris pagrindinius poţiūrius: geografinį, istorinį ir etnoso. Antrojoje dalyje pristatomi vidurio Žemaitijoje esančio archeologinis paveldas, jo charakteringiausi bruožai ir buvusi funkcinė paskirtis. Turizmo paveldo ištekliai iliustruojami savarankiškai išskirto archeologinio paveldo kompleksų atvejais, jų galima panauda turizmui bei rekreacijai. Iš viso vietovėje išskirti 8 archeologinio paveldo objektų kompleksai. Trečiojoje darbo dalyje pristatoma teorinė, traktuojama valstybiniu mastu kultūrinio turizmo plėtros bazė, akcentuojamas dokumentuose išskirto Vidurio Žemaitijos arealo turistinis potencialas. Šioje dalyje pristatoma esama archeologinio paveldo būklės bei objektų lankymo (nelankymo) situacija, iš dalies tai lemiančius veiksnius. Šiame darbe nagrinėjami apsibrėžtame Žemaitijos regione esantys ikikrikščioniškųjų laikų objektai, atspindintys senųjų žemaičių kultūrą bei pasaulėžiūrą, jų kompleksiškumas... [toliau žr. visą tekstą] / According to a descriptive - analytical, historical, comparative, interview, case studies and archaeological heritage mapping techniques, there is pending in the middle of Samogitia (in Plungė, Telšiai and Šilalė municipalities) founded archaeological heritage resources, its tourist potential and possible directions of development in cultural tourism context. Work can be conditionally divided into the three parts: in the first part Samogitia’s region (in the other Lithuania’s ethnographic regions context) is based by arguments to use archeological heritage in the tourism of Lithuania. It includes three main approaches: geographical, historical and ethnos. The second part presents the middle Samogitia’s region archaeological heritage, its most characteristic features and past function. In the tourism usable archaeological heritage resources is illustrated independently abstracted complex of archaeological heritage cases, their future use for tourism and recreation. Totally there were identified eight sites of archaeological heritage facilities. The third part presents the theoretical base, considered in the state and municipalities levels: these documents are focused on the middle of Samogitia’s tourist potential. This part presents the current condition of archaeological heritage sites, its attendance situation and determinants of it. There are pending restricted Samogitia’s region’s pre-Christian time’s objects, that reflect the old world culture and Samogitians, their... [to full text]

Magistro baigiamojo darbo objektas – Žemaitijos knygos kultūra. Darbo tikslas – atskleisti Žemaitijos regiono knygos kultūros raidos bruožus XVI–XX a. I-oje pusėje. Darbo uždaviniai: ištirti regiono leidybos ir gamybos materialinę bazę; išnagrinėti Žemaitijos knygos repertuarą; nustatyti regione funkcionavusias knygos sklaidos priemones ir būdus; atskleisti Žemaitijos socialinių grupių santykį su knyga kaip materialine ir dvasine vertybe. Išanalizavus Žemaitijos knygos kultūros pirminius šaltinius ir mokslinę literatūrą, taikant bendramokslinius, specialiuosius knygotyros ir istorijos mokslų metodus, prieita prie išvados, kad Žemaitijos knygos kultūra yra regioninės kultūros dalis atspindinti regiono gyventojų santykį su knyga kaip materialine ir dvasine vertybe. Tyrime Žemaitijos knyga analizuojama kalbinius, teminiu ir tipologiniu aspektais parodė, jog regionui skirta spaudos produkcija tiesiogiai priklausė nuo regiono ekonominės raidos, socialinės vartotojų sudėties ir kultūrinio konteksto. Regioninės knygos leidybos centrų ir leidėjų analizė atskleidė, jog knygų leidyba labiausiai buvo išplėtota regioninės reikšmės administraciniuose, ekonominiuose ir kultūriniuose centruose. Iš jų išsiskyrė Šiauliai, Telšiai, Varniai ir Raseiniai. Leidėjų sudėtis per 1595–1944 m. laikotarpį keitėsi atsižvelgiant į vietos knygos verslo raidos dėsningumus. Regioninę leidybą labiausiai buvo išplėtojusios vietos komercinės įmonės bei religinės ir visuomenės organizacijos. Žemaitijos... [toliau žr. visą tekstą] / Master's research facility – the book culture of Samogitia. The aim – to highlight the development of cultural the book culture of Samogitia features in the XVI–XX century I-th side. The tasks: to examine the Samogitian books repertoire; to explore the region and making the production of regional material base; the region function means of disseminating books and patterns; and to reveal the relationship between social groups in Samogita about book as material and spiritual values. Analysis of the Samogitian book culture of primary sources and scientific literature, with an overall, specific historical book science and scientific methods, has led to the conclusion that the book culture of Samogita is the regional culture of the region's population reflects the ratio of the book as material and spiritual values. The study Samogitian book analyzes the linguistic, thematic and typological aspects of the show for the press in the region of production depended on the region's economic development, social and cultural composition of the consumer context. Regional centers, book publishing and the publisher revealed that the books were the most developed regional significance in administrative, economic and cultural centers. Of their split Šiauliai, Telšiai, Varniai and Raseiniai. Publishers composition during the 1595–1944 period varied according to the local book of business development patterns. Regional publishing has been the most išplėtojusios place of business, and religious... [to full text]