Nepriklausomybės kovų laikotarpiu savos kariuomenės kūrimas neturėjo reikiamo populiarumo visuomenės akyse, savanorių pagrindu organizuota Lietuvos kariuomenė sunkiai galėjo apginti valstybės sienas ir įtvirtinti valstybingumą. Nemaža dalis pašauktų vyrų karo tarnybon stojo nenoriai, slapstėsi, bėgo į užsienį. Lietuvos kariuomenę palikdavo mažiausiai kas penktas-šeštas mobilizuotas ar pašauktas vyras. Bendras Lietuvos kariuomenės dezertyrų skaičius 1919-1920 m. viršijo 20 000. Didelis pabėgimų iš karo tarnybos karių skaičius buvo sąlygotas, tiek išorinių, tiek vidinių aplinkybių – išorės priešų grėsmė, karių paruošimo ir aprūpinimo klausimas, tautinių kadrų trūkumas, tautinės savivokos problema. Įgimtas neigimas valdžios ir antimilitarizmas atsispindėjo ir vykdant mobilizacijas - nemaža dalis pašauktų vyrų karo tarnybon stojo nenoriai, slapstėsi, bėgo į užsienį. Nuo tarnybos bandė išsisukti kas trečias- ketvirtas pašauktas krašto vyras (26-35 %). Daliai Lietuvos gyventojų buvo sunkiai suvokiamas valstybingumo siekis. Nemaža dalis lietuvių tarnavo Lenkijos kariuomenėje - buvo užverbuoti Vokietijos belaisvių stovyklose arba mobilizuoti Lenkijos valdžios. 1920 m. I pusmetį padažnėjo Lenkijos kariuomenės karių perbėgimai į lietuvių pusę. 48% visų Lenkijos kariuomenės perbėgelių lietuvių fronte buvo mobilizuoti iš Suvalkų, Vilniaus ir Gardino apskričių. Nepriklausomybės kovų dezertyravusių karių socialinė priklausomybė buvo pakankamai marga - tai buvo skirtingo amžiaus... [toliau žr. visą tekstą] / The founding of own army in the years of Wars of Independence was not considered as a necessity for a society, and the volunteer forces of Lithuanian army was poorly organized and could hardly defend the frontiers of the country and consolidate its autonomy. A great number of men did not want to join the army, so were hiding or running away to foreign countries. Every five – six mobilized or called up men refused to join the Lithuanian army. The number of Lithuanian army deserters in years 1919 – 1920 exeeded 20.000. This fact was determined by both interior and exterior reasons: the threat from external enemies, the army preparation and maintenance problems, the lack of national recruiters, the absence of national and political consciousness. Inherent negation of authority and anti – militarism during mobilization was men's prevalent attitude. Every three – four men (26 - 35%) tried to evade th military service. The great part of lithuanians did not realized the significance and necessity of independence. One part of lithuanian men were recruited in the German prisoner – of – war camps or mobilized by the government of Poland and served in the Polish army. In the first half – year of 1920 the great number of soldiers who had gone over to Lithuanian army was noticed. 48% of all Polish army men who had deserted were mobilized from the districts of Suvalkai, Vilnius and Gardin. Deserters in the War if Independence were of different age, different social status and... [to full text]