Tarptautinis jūrų teisės tribunolas- įsteigtas 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos ir yra joje įtvirtinto kompleksiško ginčų sprendimų mechanizmo dalis. Naujos teisminės institucijos atsiradimo tarptautinėje teisėje poreikis analizuojamas pirmajame šio darbo skyriuje, kartu aptariant Tribunolo sudėtį ir struktūrą. Antrajame skyriuje nustatomos Tribunolo kompetencijos ribos. Aptariama Konvencijos privalomųjų ginčų sprendimo procedūrų pasirinkimo laisvė ir valstybių pareiškimų pagal Konvencijos 287 straipsnį turinys. Šioje vietoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylos Tribunolui dažniausiai perduodamos atskiru šalių susitarimu nepaisant to, kokia privalomoji procedūra turėtų būti taikoma. Todėl faktas, kad Tribunolas nėra pasirinktas kaip privalomoji institucija iš Konvencijos kylančių ginčų sprendimui, neužkerta kelio ginčo nagrinėjimui šioje teisminėje institucijoje. Kitoje skyriaus dalyje analizuojama Tribunolo kompetencija skiriant laikinąsias apsaugos priemones bei sprendžiant sulaikytų laivų ir įgulų paleidimo klausimus. Nagrinėjamos laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlygos ir jų taikymas Tribunolo praktikoje. Atskleidžiamas aktyvus Tribunolo vaidmuo skatinant šalis bendradarbiauti. Taip pat apibrėžiama Tribunolo kompetencija spręsti sulaikytų laivų ir jų įgulų paleidimo bylas. Aptariamas laivo nacionalinės priklausomybės klausimas, kuris yra lemiamas Tribunolo jurisdikcijai pagal Konvencijos 292 straipsnį kilti. Toliau darbe kalbama apie Tribunolo... [toliau žr. visą tekstą] / International Tribunal for the Law of the Sea is a new court created by United Nations Convention on the Law of the Sea and the judicial institution which is an integrate part of dispute resolution mechanism composed in this bilateral agreement. The first section of this paper discusses main reasons for establishing the new Tribunal, the composition of this judicial institution and the structure of it. The competence of the International Tribunal for the Law of the sea is enclosed in the second chapter. Primarily it is analyzing the choice of procedure under Article 287 of the Convention and the declarations of States under this article. At this point, it is noted that only one case, the M/V “Louisa” was instituted before the Tribunal on the basis of such declarations. And nevertheless, the fact that arbitration would be the only mandatory means available to the parties to a dispute, does not prevent them from agreeing to transfer the dispute to the Tribunal for adjudication. Further it is analyzing the competence of the Tribunal to deal with request for the prescription of provisional measures ant to deal with applications for the prompt release of vessels and crews. The requirement for prima facie jurisdiction and other conditions to be met for the grant of provisional measures are discussed in this paper, along with application of these requirements in Tribunal‘s practice. In this section also jurisdiction and the scope of the procedure under Article 292 of the Convention... [to full text]

Šiame darbe yra analizuojama ginčo sprendimo organų jurisdikcija pagal 1982 m. JT Jūrų Teisės Konvenciją. Ši Konvencija nustato planetos jūrų ir vandenynų naudojimo teisinį rėžimą. Todėl, siekiant suderinti valstybių interesus ir pasiekti kiek įmanomą platesni Konvencijos pripažinimą, Konvencijos nuostatos dėl ginčo sprendimo procedūrų suteikia valstybėms laisvę rinktis pageidaujamas ginčo sprendinio procedūras ir platų spektrą pasirinkimo galimybių. Tačiau dėl šios aplinkybės Konvencijos nuostatos tapo labai sudėtingos ir apibrėžti ginčo sprendimo organų jurisdikciją tapo labai sudėtinga. Pirmiausia, Konvencijos nuostatos įtvirtina ginčo šalių savanoriško ginčo sprendimo prioritetą. Nepasiekus tokio sutarimo, pradeda veikti privalomos ginčo sprendimo procedūros, numatančios įpareigojančius sprendimus. Šiame darbe detaliai išanalizavus ginčo sprendimų procedūras, autorius konstatuoja, kad nors ir galima bendrais bruožais apibrėžti ginčo sprendimo organų jurisdikciją, tačiau tikslaus atsakymo dėl jurisdikcijos negalima pateikti abstrakčiai. Išvada, patvirtinanti darbo tezę yra tokia, kad į klausimą ar konkrečiu atveju atitinkamas teismas ar arbitražas turės jurisdikciją, gali atsakyti tik tas teismas ar arbitražas, išsamiai išnagrinėjęs visas bylos bei su bylos šalimis susijusias aplinkybes. / Present thesis aims to define jurisdiction of dispute settlement forums under the 1982 UN Convention on the Law of the Sea. The Convention embodies the regime-building conception for the two thirds of the planet, covered by the seas and oceans. Therefore in order to achieve high number of participating States in the Convention, it provides wide choice of dispute settlement procedures and freedom for the States Parties to choose their preferred means for dispute settlement. However this poses a problem of defining jurisdiction of the dispute settlement forums for the disputes under the Convention. First, it should be noted, the provisions of the Convention reflects the underlying view, that voluntary resolution of disputes are preferred. Where no such resolution has been reached, compulsory procedures, entailing binding decisions comes into play. Although the provisions of the Convention provides the framework to establish jurisdiction of the dispute settlement forum, the question whether the particular forum will have jurisdiction, could not be answered in abstract. Hence the author concludes that final answer whether particular dispute settlement forum under the Convention will have jurisdiction or not could be given only by that forum after thoroughly consideration on the merits of the dispute and legal relations of the dispute parties.

Marine scientific research has not lost any of its significance for the world of today and might become even more important for the future as the knowledge in this area will be crucial for management decisions in most areas of human life. Lithuania being the coastal state should be strongly motivated to create favourable conditions for carrying out MSR. The provisions of Part XIII, 1982 UNCLOS, set out specific rights and obligations for coastal and researching States and provide guidelines on how these rights and obligations should be implemented through negotiated access by foreign research vessels into the maritime zones under coastal State sovereign rights and jurisdiction. However, there is no evidence of successful UNCLOS implementation into national law of the Republic of Lithuania. The MSR regime remains nominal for lack of practical implementation. Though the UNCLOS is considered to represent the predominant international MSR regime, there are still provisions requiring a liberal interpretation, which could be enabled both by States enacting appropriate formulations and procedures in their national legislation and by commissions and international organizations developing guidelines and standardized procedures. The study has been structured in three parts which are further outlined in chapters representing the most relevant issues of the topic under discussion. Part 1 explores the historical development of marine science regulation indicating the origin and... [to full text]