Ilgai trunkantis konfliktas tarp Izraelio ir kaimyninių arabų valstybių yra procesas, įtraukiantis vis naujus tarptautinius veikėjus, kurie mėgina pritaikyti įvairias strategijas ir metodus, galinčius nulemti šalių sutarimą tokiu būdu, kad jis būtų naudingas ne tik konfliktuojančioms šalims, bet ir tarptautiniu mastu, sukuriant taikią aplinką regione. Tarptautinis tarpininkavimas yra vienas iš dažniausiai naudojamų derybų metodų, kaip priemonė skirta spręsti tarptautinius konfliktus. Tačiau tai nėra vien tik empatija ir gerų norų grindžiamas procesas, tai iš esmės yra užsienio politikos instrumentas, naudojamas valstybių, norint pasiekti savo tikslų. Šiuo darbu mėginama analitiškai pažvelgti į tris realius tarpininkavimo atvejus Vidurio Rytų regione (Jungtinės Tautos, JAV Prezidentas J. Carteris, JAV kaip valstybė) ir pateikti jų išsamią analizę, remiantis tikrais įvykiais, oficialiais dokumentais ir įvairiomis monografijomis, kurios sudaro teorinį darbo pagrindą. Tokiu būdu atskleidžiama, kad tarpininkavimas visų pirma siejasi su trečiosios šalies intervencija į konfliktą, kai ši siekia palengvinti ar išspręsti nesutarimus derybų metu. Taip pat šiame darbe įrodoma, kad tarpininkavimas dar gali būti naudojamas kaip priemonė, skirta plėsti savo įtakos zonas. Pagrindinė darbo išvada - tokie veiksniai kaip konflikto šalys, jų tarpusavio santykiai, tarptautiniai veikėjai, suinteresuoti konfliktu, jų galios šaltiniai, bei tų šaltinių panaudojimo priemonės, konfliktuojančių... [toliau žr. visą tekstą] / Conflict between Israel and its neighboring Arab states is the process of increasing involvement of new international actors who are trying to adapt different strategies and methods that might lead parties to the consensus, which would be useful not only for themselves but also to international politics, creating a peaceful environment for the region. International mediation is the method of negotiations that is one of the most commonly used means of international conflict resolution. However, it is important to highlight that there is no independent international mediation theory that can justify the behavior of actors in world politics so the main problem which enforced to make this study is the lack of integral international mediation theory and its analysis. Thus, the main objective of this study is to examine the effectiveness of different mediation models and its efficiency regarding the mediation type and time perspectives. The following tasks were set to achieve the main objective of this study: • To discuss the aspects of the selection of effective solutions to conflict resolution; • Review the diversity of mediation factors; • Analyze the most important theoretical foundations of the international mediation studies, including the essential role of mediation and its types; • Find and assess the effectiveness concept of the international mediation; • Perform a comparative analysis of the types of international mediation; The study was to discuss three real... [to full text]

Šiame darbe yra analizuojama ginčo sprendimo organų jurisdikcija pagal 1982 m. JT Jūrų Teisės Konvenciją. Ši Konvencija nustato planetos jūrų ir vandenynų naudojimo teisinį rėžimą. Todėl, siekiant suderinti valstybių interesus ir pasiekti kiek įmanomą platesni Konvencijos pripažinimą, Konvencijos nuostatos dėl ginčo sprendimo procedūrų suteikia valstybėms laisvę rinktis pageidaujamas ginčo sprendinio procedūras ir platų spektrą pasirinkimo galimybių. Tačiau dėl šios aplinkybės Konvencijos nuostatos tapo labai sudėtingos ir apibrėžti ginčo sprendimo organų jurisdikciją tapo labai sudėtinga. Pirmiausia, Konvencijos nuostatos įtvirtina ginčo šalių savanoriško ginčo sprendimo prioritetą. Nepasiekus tokio sutarimo, pradeda veikti privalomos ginčo sprendimo procedūros, numatančios įpareigojančius sprendimus. Šiame darbe detaliai išanalizavus ginčo sprendimų procedūras, autorius konstatuoja, kad nors ir galima bendrais bruožais apibrėžti ginčo sprendimo organų jurisdikciją, tačiau tikslaus atsakymo dėl jurisdikcijos negalima pateikti abstrakčiai. Išvada, patvirtinanti darbo tezę yra tokia, kad į klausimą ar konkrečiu atveju atitinkamas teismas ar arbitražas turės jurisdikciją, gali atsakyti tik tas teismas ar arbitražas, išsamiai išnagrinėjęs visas bylos bei su bylos šalimis susijusias aplinkybes. / Present thesis aims to define jurisdiction of dispute settlement forums under the 1982 UN Convention on the Law of the Sea. The Convention embodies the regime-building conception for the two thirds of the planet, covered by the seas and oceans. Therefore in order to achieve high number of participating States in the Convention, it provides wide choice of dispute settlement procedures and freedom for the States Parties to choose their preferred means for dispute settlement. However this poses a problem of defining jurisdiction of the dispute settlement forums for the disputes under the Convention. First, it should be noted, the provisions of the Convention reflects the underlying view, that voluntary resolution of disputes are preferred. Where no such resolution has been reached, compulsory procedures, entailing binding decisions comes into play. Although the provisions of the Convention provides the framework to establish jurisdiction of the dispute settlement forum, the question whether the particular forum will have jurisdiction, could not be answered in abstract. Hence the author concludes that final answer whether particular dispute settlement forum under the Convention will have jurisdiction or not could be given only by that forum after thoroughly consideration on the merits of the dispute and legal relations of the dispute parties.

Santrauka Humanitarinė intervencija ir jėgos nenaudojimo principas - daug diskusijų sukelianti tema. Atkreipti dėmesį į jėgos nenaudojimo principo ir humanitarinės intervencijos santykį skatina ne tik vyraujantis nuomonių skirtumas, bet ir palaipsniui vykstanti minėtų doktrinų modifikacija, kurią įtakoja valstybių praktika bei tarptautinėje arenoje vykstantys įvykiai. Darbe pateikiama trumpa humanitarinės intervencijos sampratų, kurias siūlo lietuvos ir užsienio autoriai, lyginamoji analizė. Taip pat aptariamas ir jėgos nenaudojimo principas. Antroje darbo dalyje glaustai pristatoma minėtų doktrinų istorinė raida. Trečiojoje darbo dalyje dėmėsys koncentruojamas į Jungtinių Tautų vaidmens, įgyvendinant jėgos nenaudojimo principą bei humanitarinės intervencijos doktriną, atskleidimui. Joje aptariama humanitarinės intervencijos ir jėgos nenudojimo principą įtvirtinančios Jungtinių Tautų Chartijos normos suderinamumo galimybė. Apžvelgiama Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos kompetencija sankcionuojant jėgos naudojimą pagal Chartijos VII skyrių bei galimybė pasinaudoti šiuo mechanizmu įgyvendinant humanitarinę intervenciją. Šioje dalyje taip pat glaustai pristatoma ST praktika įgyvendinant humanitarinės intervencijos doktriną bei vieni iš svarbiausių atvejų, kuomet jėga humanitariniais tikslais buvo panaudota be ST sankcijos. Neapseita ir be Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikos, kurioje sprendžiami jėgos nenaudojimo ir humanitarinės intervencijos klausimai, iškilę... [toliau žr. visą tekstą] / Humanitarian Intervention and the Non Use of Force Principle The doctrine of humanitarian intervention and the non use of force principle is the theme that causes a lot of discussions. But this is not the only reason that makes it interesting, there are also changes in both of them caused by states practice and events in international arena. In this work it is given short analysis of what are conceptions suggested by foreign and Lithuanian authors, what is humanitarian intervention. Also it is talked what is the principle of the non use of force. The second part of work is imposed for historical analysis of both doctrines. In the third part of work attention is concentrated in the role of the United Nations in implementation of the non use of force principle and humanitarian intervention. In this part it is talked about the possibility to match the norm of the United Nations Charter that firms the prohibition of the use of force in international relations and the doctrine of humanitarian intervention. Also, the competence of the United Nations Security Council and General assembly to authorize the use of force under the Chapter VII of the United Nations Charter and the possibility to use this mechanism for humanitarian purposes is viewed. This part of work also represents shortly the practice of Security Council when it authorized the use of force for humanitarian reasons. Also in this part there are some examples when the use of force for humanitarian purposes was not... [to full text]

There are right to healthy environment and right to sustainable development analized in regard of climate change and degradation of Earth ecosystem as a whole in this paper. The aim of this issue is to identify at what level the nexus between two of the third generation human rights – the right to healthy and sound environment and right to sustainable development – is established in the framework of United Nations. The paper is structurized into three parts, where the typology of three generation human rights, so specific for United Nations, is discussed. There are also jurisprudence of main United Nations conventional human rights bodies overviewed in a prospective of the right to healthy environment and coordinative activity of the United Nations in accordance to sustainable development analized here.